Kanados sostinėje Otavoje stūkso neįprastas paminklas jaunam
bėgikui, kuris nebuvo didis čempionas ar rekordininkas. Šis
bėgikas nusipelnė būti įamžintas kaip neįtikėtinos valios ir
ryžto siekti tikslo simbolis. Jo vardas buvo Terris Foxas. Bėgo jis
ne tik su protezu vietoj amputuotos kojos, bet ir sirgdamas mirtina
liga.
Terrance Foxas gimė 1958 m. Vinipege Kanados
geležinkelio darbuotojo šeimoje. Sportiškas jaunuolis žavėjosi
krepšiniu ir žaidė mokyklos komandoje, nors dėl neaukšto ūgio
treneris jį nuolat ragino pasirinkti kitą sporto šaką,
pavyzdžiui, bėgimą. Baigęs mokyklą aukščiausiais balais Terris
svajojo tapti kūno kultūros mokytoju, tačiau šiems jo planams
nebuvo lemta išsipildyti.
Terrance
„Terry“ Fox (1958 – 1981 m.)
1976 m. gruodį T.Foxas pajuto
pirmuosius skausmus kelio srityje, tačiau nekreipė į juos dėmesio,
o jau pavasarį jam buvo diagnozuota osteosarkoma. Kitaip tariant,
piktybinis kaulų vėžys. Kai nelaimingajam jaunuoliui amputavo
dešinę koją virš kelio, jam tebuvo aštuoniolika metų. Gydytojai
ramino, kad, nepaisant itin greitai plintančios vėžio formos,
Terris turi neblogas galimybes visiškai pasveikti. Kasdien
ligoninėje matytos ligonių kančios T.Foxo nepalaužė, bet įkvėpė
veikti.
T. Foxas su tėvais
„Susirgęs vėžiu suvokiau, kad neteisinga
gyventi sau. Reikia stengtis kitų labui. Daug žmonių pasidavė,
nors galėtų nuveikti kažką gero. Esu tikras, kad jei visi
stengtųsi, vaistai nuo vėžio būtų išrasti dar prieš dvidešimt
metų“, – taip kalbėjo T.Foxas paklaustas, kodėl jam šovė į
galvą Vilties maratono idėja. Jaunuolis prisipažino, kad bėgti jį
įkvėpė Dicko Traumo – pirmojo žmogaus, įveikusio maratono
distanciją su kojos protezu, pavyzdys.
Ruošiantis
Vilties maratonui
Vilties maratonas (Marathon of Hope) –
būtent taip vadinosi Terrio sumanyta labdaringas bėgimas, kurio
metu siekta surinkti lėšų onkologinių ligų tyrimams. T.Foxas
savarankiškai ryžosi nubėgti per visą Kanadą – nuo Atlanto iki
Ramiojo vandenyno pakrantės. Beveik septynių tūkstančių
kilometrų atstumą! Terris vylėsi: „Jeigu kiekvienas kanadietis
paaukotų po dolerį, mes surinktume dvidešimt du milijonus kovai su
mirtina liga!“
Pasiruošimas vienišam maratonui truko metus. Per
visą tą laiką T.Foxas stengėsi bėgioti kiek galima daugiau,
dalyvavo varžybose ir iš viso nubėgo kelis tūkstančius
kilometrų. Nereikia nė sakyti, kad neįgaliam bėgikui reikėjo
atrasti savitą bėgimo stilių ir suderinti treniruotes su gydymosi
kursais. Į piktavalių pastabas, kad jo bėgimas veikiau primena
spartų ėjimą, Terris atšaudavo, kad bėga taip, kaip apskritai
gali bėgti žmogus su kojos protezu.
Bėgimas per Kanadą
Vilties maratonas prasidėjo 1980 m. balandžio 12
d. Niufaudlendo saloje esančiame Sent Džonso mieste, Terriui Foxui
simboliškai įmerkus koją Atlanto vandenyne. Visą milžinišką
distanciją jis planavo įveikti iki rudens pradžios ar vidurio,
kasdien nubėgdamas tradicinę maratono distanciją – 42 km.
Nors Terris Foxas degė ryžtu pasiekti
užsibrėžtą tikslą, kiekvienas žingsnis jam suteikė daug
fizinių kančių. Bėgimui nepritaikyti protezai nuo perkrovos
lūždavo, laikikliai pritrindavo kūną, tačiau neįtikėtina valia
stūmė žmogų į priekį. „Aš galiu pasikeisti koją, o jūs –
ne“, – juokavo T.Foxas, kai lydintis automobilis pristatydavo jam
naują protezą.
Atkaklųjį bėgiką gatvėse sveikino žmonės,
įvairios pilietinės organizacijos, prie jo jungėsi gerbėjai,
kasdien augo žiniasklaidos dėmesys. Deja, Vilties maratono bėgikas
nepabaigė, nes vėžio metastazės išplito į plaučius. Kai
skausmas krūtinėje tapo nepakeliamas, T.Foxas prisipažino
pagalvojęs: „Taip, aš supratau, kad tai – paskutinė mylia.“
Vilties maratonas baigėsi 1980 m.
rugsėjo 1 d. Ontarijo provincijoje. Terris Foxas finišavo po 143
dienų, įveikęs daugiau negu penkis tūkstančius kilometrų ir
buvo nuvežtas tiesiai į ligoninę. Tiesa, atsirado entuziastų,
kurie siūlėsi Foxo vardu nubėgti likusią distancijos dalį,
tačiau jaunuolis prašė to nedaryti: „Tikslą aš norėjau
pasiekti pats...“
T. Foxą
lydintis automobilis
T.Foxas mirė nuo sunkių komplikacijų prabėgus
dešimčiai mėnesių po priverstinio finišo. Prieš mirtį jis buvo
pagerbtas Kanados ordinu – aukščiausiu civiliams skirtu šalies
apdovanojimu, sulaukė daugybės gyventojų paramos laiškų,
vyriausybės palaikymo ir asmeninio tuometinio popiežiaus Jono
Pauliaus II palaiminimo.
Paminklas T. Foxui Otavoje
Terrio Foxo mirties dieną visoje
Kanadoje buvo nuleistos vėliavos. Iki 1981 m. pabaigos kovai su
vėžiu surinkti beveik dvidešimt penki milijonai dolerių. Kur kas
daugiau nei iš pradžių tikėtasi!
Paminklas T. Foxui Ontarijo valstijoje
Mūsų dienomis T.Foxas laikomas Kanados didvyriu.
Ir visiškai nesvarbu, kad nebuvo jis nei garsus politikas, nei žymus
karvedys. Labdaringi T.Foxo maratonai šiandien rengiami daugiau nei
penkiasdešimtyje pasaulio šalių, jų metu paaukoti pinigai
skiriami kovai su vėžiu ir daugeliui išgelbėjo gyvybę. Ar ne to
siekė didysis T.Foxas, žmonių atmintyje amžiams likęs dvidešimt
dvejų metų jaunuoliu?
Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą