2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Pirmojo parašiutininko pasaulyje gyvenimas ir mirtis

1797 m. spalio 22 d. žymus prancūzų oreivis André-Jacques Garnerinas atliko šuolį parašiutu iš oro baliono 3200 pėdų (1 km) aukštyje. Aidint griausmingiems žiūrovų aplodismentams jis nusileido viename iš Paryžiaus parkų ir tapo pirmuoju pasaulio parašiutininku. 

Parašiuto koncepciją aprašė dar Leonardo da Vinci, o prancūzas Louis-Sebastienas Lenormandas panašų į parašiutą įrenginį sukonstravo iš dviejų skėčių ir 1783 m. iššoko iš medžio. Visgi A.Garnerinas buvo pirmasis parašiutų, tinkamų šuoliams iš didelio aukščio, kūrėjas ir bandytojas.


Sutuoktiniai Garnerinai

Talentingasis išradėjas gimė Paryžiuje 1769 m. sausio 31 d.  Prancūzijos revoliucijos karų (1792-1797) laikotarpiu jį sučiupo britų pajėgos ir perdavė austrams. Tie įkalino A.Garneriną trejiems metams Vengrijoje, Budos tvirtovėje.

Būdamas nelaisvėje oreivis kurpė įvairius pabėgimo planus, bet nesugalvojo, kaip nušokus nuo aukštų tvirtovės sienų, likti gyvam. Jis įsivaizdavo, kad reikia kažkokio įrenginio, padėsiančio sulėtinti kūno kritimą iš didelio aukščio, bet mintys taip ir liko mintimis.


Ambrose Williamo Warreno graviūra, vaizduojanti senovinius skraidymo aparatus, tarp jų ir A.Garnerino parašiutą. 1818 m.

1796 m. atgavęs laisvę A.Garnerinas ėmė intensyviai dirbti prie parašiuto konstravimo projekto ir jau po metų dienos šviesą išvydo pirmasis prototipas – 23 pėdų skersmens berėmis šilkinis kupolas, virvėmis pritvirtintas prie krepšio. Tais pačiais metais išradėjas pradėjo parašiuto bandymus Paryžiaus Monso parke.

1797 m. spalio 22 d. oreivis pritvirtino parašiutą prie oro baliono ir pakilo į 3200 pėdų aukštį. Tada įlipo į parašiuto krepšį ir atsikabino nuo baliono. Išradėjas padarė klaidą, nepagalvodamas, kad parašiuto kupole turi būti anga orui, tad nusileidimas buvo „kietas“.

A.Garneriną mėtė į visas puses, galų gale vėjas jį nubloškė net už mylios nuo pakilimo vietos, krepšys trenkėsi į žemę, bet jis nusileido gyvas ir net nesužeistas.


A.Garnerinas leidžiasi parašiutu, 1803 m.

Prancūzo bandymai sulaukė išties didelio visuomenės susidomėjimo 1798 m., kai pirmasis pasaulio parašiutininkas pareiškė ketinąs skristi oro balionu su keleiviu. Ir ne bet kokiu, o moteriškos lyties.

Visuomenė ir spauda tiesiog liaupsino išradėją, o Vidaus reikalų ministerija kartu su policija uždraudė šį bandymą. Moralistai šėlo: „kai du skirtingos lyties asmenys skrenda oro balionu, peržengiamos visos padorumo ribos. Negana to, jie dar gali sumąstyti kartu šokti parašiutu“.

Išsakyta nemažai nuogąstavimų –  „kaip skrydį ištvers delikatus moters organizmas“, „kokios gali būti moralinės pasekmės dėl glaudaus fizinio kontakto skrydžio metu“ ir pan. Visgi neilgai trukus draudimas buvo panaikintas.

Oreivio keleive tapo jauna ir graži Citoyenne Henri. 1798 m. liepos 8 d. Monso parke susirinko gausi žiūrovų minia. Oro balionas pakilo ir nuskridęs 30 km nusileido Gusenvilyje, skrydis praėjo sklandžiai. Bet žiniasklaidos susidomėjimas Citoyenne greitai atslūgo, nes į A.Garnerino gyvenimą atėjo moteris, kuri parašiutizmo istorijoje paliko ne mažiau ryškų pėdsaką. 


Pirmasis pasaulyje šuolis, 1797 m. 

Jeanne Geneviève Labrosse, kuri tapo A Garnerino mokine ir žmona, yra viena iš pirmųjų moterų, skridusių oro balionu. Nurimus erzeliui dėl moralės normų, 1798 m. lapkričio 10 d. porelė pakilo oro balionu iš Paryžiaus Monso parko. 1799 m. spalio 12 d. drąsioji oreivė atliko šuolį parašiutu iš 900 m aukščio ir tapo pirmąja moterimi-parašiutininke.

Taip gimė ne tik šiuolaikinis parašiutizmas, bet ir parašiutininkų dinastija. A.Garnerino dukterėčia Elisa pirmąjį šuolį parašiutu atliko būdama vos 15 metų amžiaus. Ji tapo pirmąja profesionalia parašiutininke ir oro akrobate, 1815-1839 m. atlikusia 39 šuolius Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

1821 m. Elisa Garnerin iššoko su parašiutu virš jūros ir vėl pelnė pirmosios tarp moterų vardą.

André-Jacques Garnerinui buvo suteiktas Prancūzijos oficialaus aeronauto vardas, kartu su žmona jis lankėsi Anglijoje, kur atliko eilę demonstracinių skrydžių.


Parašiutininkus vaizduojanti karikatūra

1823 m. rugpjūčio 18 d., būdamas 54 metų amžiaus ir atlikęs virš 200 šuolių, A.Garnerinas tragiškai žuvo. Konstruojant naują oro balioną statybų aikštelėje ant jo nukrito balkis ir talentingąjį išradėją akimirksniu užmušė.

Bet jo išradimas nenugrimzdo užmarštin. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, parašiutų era įgavo naują pagreitį. Įvairių valstybių kariuomenės įžvelgė didelę parašiutų naudą – juk tai puiki priemonė greitai pasišalinti iš užsidegusio žvalgybos oro baliono ar lėktuvo.

Visi Antrojo pasaulinio karo dalyviai siekė įgyti taktinį pranašumą, todėl parašiutininkai ir čia pravertė. Vien 1944 m. birželio 6 d. Normandijoje „nusileido“ daugiau negu 20 tūkst. JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų sąjungininkų karių.

Apvalūs jų parašiutų kupolai užtvindė visą dangaus skliautą ir padėjo pasukti karą kita linkme. Šie parašiutai buvo ypatingi – jų konstrukcija lėmė mažą manevringumą, kad parašiutininkai neatsitrenktų vienas į kitą.

Šiais laikais parašiutai yra pagrindinė saugos priemonė NASA kosmoso programose, nes tik jie gali užtikrinti grįžtančių astronautų ir vertingos įrangos saugumą.

Diana Pachomovaitė,
publikuota 15min puslapyje



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą