1904 m. Sent Luise, JAV, buvo surengtos
III-osios naujųjų laikų olimpinės žaidynės. Pirmą kartą olimpiada vyko už
Europos ribų, tačiau ji netapo pasaulinio masto įvykiu, nes dėl medalių rungėsi
tik 12 valstybių sportininkai.
Žaidynių organizatoriai kartojo tas
pačias klaidas, kurias padarė 1900 m. Paryžiaus olimpiados rengėjai. Svarbiausia
sporto šventė tebuvo Pasaulinės parodos dalis, todėl ją užgožė kiti renginiai.
Kadangi kelionė į Jungtines valstijas truko ilgai ir kainavo brangiai, daug
Europos, Azijos ir Australijos sportininkų visai neatvyko, kaip ir moderniosios
olimpiados „tėvas“ Pjeras de Kubertenas.
Sent Luiso olimpiados
reklama
Olimpiada užsitęsė net penkis mėnesius,
joje pirmą kartą bronzos medaliais apdovanoti trečiosios vietos laimėtojai. Deja,
Sent Luiso olimpinės žaidynės pasižymėjo daugybe klaidų ir nesusipratimų, visos
rungtyse pasitaikė nemažai sukčiavimo atvejų.
Olimpinė maratono trasa
Bene didžiausia gėda virto olimpinė
maratono rungtis. Sportininkai bėgo nežmoniškame karštyje, oro temperatūra
viršijo 32 laipsnius. Tuo pat metu bėgikus lydintys automobiliai ir raiteliai
su arkliais kėlė milžiniškus dulkių debesis. Dėl prastų sąlygų net 18 iš 32
bėgikų atsisakė startuoti.
Frederickas Lorzas
Pirmasis varžybų dalyvis, kuris užbaigė distanciją, buvo mūrininkas iš
Niujorko Frederickas Lorzas. Tiesa, jis tai padarė ne kojomis, o automobiliu.
Nubėgęs 14,5 km, F. Lorzas buvo siaubingai išsekęs, todėl jo vadybininkas
pavežė sportininką 17,7 km.
Turbūt jie būtų atvažiavę iki finišo linijos, bet, nelaimei, mašina sugedo,
todėl F. Lorzui teko kulniuoti į olimpinį stadioną pėstute. Netikėtai jis kirto
finišo liniją ir tapo nugalėtoju.
Thomas Hicksas
Susijaudinusi žiūrovų minia sveikino naująjį olimpinį čempioną, bet neilgai
trukus tiesa iškilo aikštėn ir F. Lorzą dikvalifikavo iki gyvenimo pabaigos.
Vėliau sprendimas buvo pakeistas, nes amerikietis atsiprašė už savo poelgį,
teisindamasis, kad pajuokavo. Jau po metų, 1905 m., bėgikas startavo Bostono
maratone ir sąžiningai tapo nugalėtoju.
Thomas Hicksas su
pagalbininkais, 1904 m.
Atimtas aukso medalis atiteko Thomui
Hicksui – britui, atstovavusiam Jungtines valstijas. Distancijos pabaigoje
sportininkas buvo leisgyvis, todėl jį už parankių vedė treneriai.
1904 m. olimpiada vyko
Vašingtono universiteto miestelio aikštėje
Vėliau išaiškėjo, kad bėgikui sugirdytas
dopingas – brendžio ir strichnino kokteilis. Strichninas – tai paprasčiausi
žiurkių nuodai, bet vartojami mažomis dozėmis gali stimuliuoti nervų sistemą.
Vienos dozės T. Hicksui neužteko, todėl treneriai davė antrą, kad atletas
atsigautų. Finišavusiam sportininkui teko teikti skubią medicininę pagalbą, o
kitą dieną jis pasitraukė iš olimpiados.
Kubietis Felixas Carvajalas
Kita istorija pasakoja apie nelaimėlį Felixą
Carvajalą, paštininką iš Kubos, kuris atvyko dalyvauti olimpiniame maratone.
Naujajame Orleane jis neteko visų pinigų, todėl iki olimpinio stadiono Sent
Luise keliavo autostopu ir pėsčiomis. Jis nebeturėjo laiko persirengti sportine
apranga, todėl tiesiog nurėžė kelnių klešnes, kad jos atrodytų kaip bėgikų šortai
ir stojo prie starto linijos.
Maratono Sent Luise akimirka
Kubos sportininkas pasirodė neblogai,
nepaisant to, kad vis stabtelėdavo paplepėti su žiūrovais. Bėgdamas jis pamatė vaismedžių
sodą, kur suvalgė kelis obuolius, o vėliau prigulė medžių šešėlyje nusnūsti.
Atsibudęs tęsė bėgimą ir finišavo ketvirtas.
Lenas Taunyane (35 numeris) ir komandos draugas
Vienas iš pirmųjų juodaodžių,
dalyvavusių moderniojoje olimpiadoje, buvo Botsvanos bėgikas Lenas Taunyane. Dėl
prasto organizavimo jis startavo paskutinę minutę. Afrikietis bėgo basas, jam
prognozuota aukšta vieta, bet didžiam nusivylimui viską sugadino šunys. Iš
kažkur atklydusių sulaukėjusių gyvūnų gauja ėmė persekioti sportininką ir privertė
jį išbėgti iš trasos net 1,5 km. L. Taunyane finišavo tik devintas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą