Visiems
žinoma, kad Skandinavijos vikingai pasižymėjo ypatingu karingumu
bei nuožmumu. Viduramžių šaltiniai įsibrovėlius iš Šiaurės
aprašo kaip negailestingus plėšikus, nė mažo, nė seno
nesigailėjusius kraugerius. Tačiau dar vikingai mėgo tai, ką
šiandien vadiname sportu. Tiesa, įvairios tarpusavio rungtys buvo
skirtos vienam vieninteliam tikslui - lavinti dvasią ir kūną
karui.
Norvegijos
karaliaus Olafo Tryggvasono kolona Trondheime
XIX a. švedų
istorikas Andersas Stringholmas, susipažinęs su šiaurės germanų
sagomis bei kitais rašytiniais šaltiniais, teigė, kad skandinavų
vyrai tarpusavy mėgo varžytis jėga, miklumu ir ištverme. Karys
turėjo būti ne tik fiziškai galingas, bet ir greitas, vikrus.
Aptinkama pasakojimų apie gebėjimą žongliruoti keliais
kalavijais, arba, pavyzdžiui, mokėjimą ne tik išvengti priešo
mestos ieties, bet ir pagauti už koto skriejantį pro šalį ginklą.
Tačiau sugebėjimas kautis niekuomet nebūna įgimtas. Viskam
pradžia – sportinės rungtys.
Viena iš
tokių rungčių buvo pirmam užsikarti ant pavojingos uolos ar
įveikti aukštą kalną. Jauni vyrai lažindavosi tarpusavyje kam
greičiau pavyksią tai padaryti ir kai kurie jų pelnė patyrusių
to meto „alpinistų“ vardą. „Sagoje apie Olafą“ pasakojama,
kad X a. valdęs Norvegijos karalius Olafas Tryggvasonas užsiropštė
ant stačios Smalsarhorno uolos ir iškėlė ten savo skydą. Taip
pat pasakojama, kad vienas žmogus užsikabarojo taip aukštai, kad
pabūgo nulipti žemyn. Tuomet valdovas Olafas nusimetė apsiaustą
ir, palipėjęs iki savo pavaldinio, padėjo jam nusileisti.
Smalsarhorno
uola Norvegijoje. Pasak legendos, karalius Olafas Trygvassonas
užsiropštė į viršūnę ir pakėlė ten savo skydą
Žinoma,
panašios istorijos gali būti gerokai pagražintos norint parodyti
karaliaus jėgą ir kilnumą, tačiau varžytis aukštalipystėje
senovės skandinavai iš tiesų mėgo.
Svetimšaliai
kronikininkai pastebėdavo, kad normanai - „žmonės iš Šiaurės“,
greitai vaikšto. Tai gali būti siejama su įspūdingu pietiečių
akimis skandinavu stotu ir dideliais žingsniais, nors gali būti,
kad greitas vaikščiojimas demonstravo ryžtą ir užgrūdinta kūną.
Pasak legendos, vikingų būrio vadas, būsimasis Normandijos
hercogas Hrolfas Pėsčiasis buvo toks augalotas, kad negalėjo rasti
sau tinkamos žirgo, todėl vaikščiojo pėsčiomis ir kartu su savo
kariauna įveikdavo didžiulis atstumus.
Hrolfo
Pėsčiojo pravardė susijusi su pasakojimu, kad šis vikingų vadas
visuomet vaikščiojo pėstute
Visai kaip
senovės graikai, vikingai vertino bėgimą. Greičiausi bėgikai
buvo labai gerbiami, o pats bėgimas laikytas neatsiejama kariškos
parengties dalimi. Norvegijos karalius Haraldas III Rūstusis ir
Danijos karalius Haraldas I Mėlyndantis garsėjo kaip puikūs
slidininkai. Kartais, norint pasunkinti užduotį, slidinėjama buvo
su tik viena lazda, o varžomasi bėgant ne tik žaliuojančiose
pievose bet ir per gilias sniego pusnis, kalnų takeliais.
Gyvenimas
atšiauriomis sąlygomis grūdino senovės skandinavus. Nuotraukoje
mūsų dienų vikingų laikotarpio rekonstruktoriai
Ledu
čiuožinėta kaulinėmis pačiūžomis, kurios buvo pasigaminamos iš
stambaus gyvūno, paprastai jaučio ar arklio, kojos kaulo. Netoli
Stokholmo esančioje Bjėrkės saloje rastos pačiūžos datuojamos
IX a. Prie bato jos tvirtintos odiniais raišteliais. „Sagoje apie
Magnuso Nuogakojo sūnūs“ konungas Eisteinas giriasi, kad jo,
čiuožinėjančio ledu, niekas negalėdavo aplenkti.
Kaulinės
vikingų laikotarpio pačiūžos
To meto
Europą niokojantys jūrų siaubūnai turėjo mokėti puikiai
plaukti. Kuo greičiau – tuo geriau, bet tai dar ne viskas. Tikras
karys vienodai gerai plaukdavo tiek su drabužiais, tiek be jų.
„Sagoje apie Lašišų slėnio gyventojus“ minimos grumtynės
vandens telkiniuose. Jų metu, nesiekiant kojomis dugno, priešininką
reikėjo panardinti po vandeniu ir laikyti tol, kol šis pritrūks
kvapo. „Sagoje apie Olafą“ pasakojama, kad neretai nugalėtojai
išnešdavo kone prigėrusius nugalėtuosius ant rankų. Kaip sakoma,
sunku pratybose – lengva mūšyje.
Žiemos metu
ant ežerų ledo žaista su iš medžio išdrožtais rutuliais.
Vienas žaidėjas pamėtėdavo rutulį, o paskiau stengdavosi
pataikyti į jį lazda. Kitas turėjo pagauti skriejantį rutulį ar
atmušti jį savo lazda. Prie gaudančiojo rutulį tuoj pat
pribėgdavo kiti žaidėjai, kurie trukdydavo jam pasiekti tikslą:
stumdavo, bandydavo pargriauti ar numušti atskriejantį „kamuolį“.
Gaudantis turėjo aplenkti visus priešininkus, nes priešingu atveju
užleisdavo vietą vikresniems. Žaidimas buvęs agresyvus, nes
šaltiniuose minima, kad tarp žaidėju kartais užvirdavo barniai ir
tikros muštynės. Pasitaikydavę ir rimtų traumų. Galbūt todėl
XIII a. islandų teisyne „Pilkoji žąsis“ skelbiama, kad žmogus
gali bet kuriuo metu savo noru pasitraukti iš pavojingo žaidimo,
kas faktiškai reiškia, kad už visus patirtus sužalojimus
atsakingas tik jis pats.
Mūsų dienų
entuziastai bando atkurti senovinį „knattleikr“ žaidimą
Visos
žaidimo su „mediniu kamuoliu“ taisyklės, deja, nėra žinomos
ir mūsų dienomis tik spėjamos iš skurdžių aprašymų, tačiau
jis sutraukdavo daugybę žiūrovų. Islandijoje šios pramogos ant
ledo trukdavo net po keletą savaičių. Niekuomet nėra minima, kad
žaistų moterys. Jos, matyt, tenkinosi sirgalių vaidmeniu.
Vikingų
imtynėse laimėtojų buvo paskelbiamas tas kas pargriaudavo savo
priešininką. Tačiau pargriauti reikėjo taip, kad varžovas kristų
liemeniu ar petimi ir kojomis neliestų žemės. Žinomas virvės
traukimas sėdint ar stovint, o taip pat varžybos, kuriuose reikėjo
kuo toliau nusviesti akmenį.
Kariški
žaidimai su ginklais vikingų visuomenėje laikyti svarbiausiais.
Matyt, prie ginklų pratinta dar vaikystėje, kadangi archeologai yra
aptikę medinių vaikams skirtų kalavijų. Skandinavai nuolat
tobulinosi tarpusavy kaudamiesi šaltaisiais ginklais ar lazdomis,
metė ietis į taikinius viena ar abiem rankomis, pagaudavo
priešininko mestą ietį ir tuoj pat sviesdavo atgal, šaudė iš
lanko į pastatytas kaliauses.
Senovinis
piešinys, vaizduojantis pagonišką skandinavų dievą Ulį (arba
Ulą) su slidėmis
„Sagoje
apie Olafą Šventąjį“ pasakojama, kad stipruolis Einaras
gebėdavo templę įtempti taip, kad buka strėlė pramušdavo
pakabintą storą jaučio odą. Ypač skandinavai vertino tuos, kas
mokėjo žongliruoti trimis kalavijais. Sakoma, kad karalius Olafas
Tryggvasonas pasižymėjo tokiu žongliravimo meistriškumu, kad su
juo nedrįso varžytis net pripažinti kalavijų mėtytojai.
Būti
geriausiam kurioje nors rungtyje senojoje skandinavų visuomenėje
reiškė visuotinę pagarbą, liaupses ir šlovę. Mokėjimas kovoti
bei valia nugalėti senuosiuose šaltiniuose įvardijami kaip
„didžiausia vyro puošmena“. Argi šie principai netinka mūsų
dienų čempionams?
Diana
Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą