2017 m. vasario 8 d., trečiadienis

Vikingai ir sportas

Visiems žinoma, kad Skandinavijos vikingai pasižymėjo ypatingu karingumu bei nuožmumu. Viduramžių šaltiniai įsibrovėlius iš Šiaurės aprašo kaip negailestingus plėšikus, nė mažo, nė seno nesigailėjusius kraugerius. Tačiau dar vikingai mėgo tai, ką šiandien vadiname sportu. Tiesa, įvairios tarpusavio rungtys buvo skirtos vienam vieninteliam tikslui - lavinti dvasią ir kūną karui. 



 
Norvegijos karaliaus Olafo Tryggvasono kolona Trondheime

XIX a. švedų istorikas Andersas Stringholmas, susipažinęs su šiaurės germanų sagomis bei kitais rašytiniais šaltiniais, teigė, kad skandinavų vyrai tarpusavy mėgo varžytis jėga, miklumu ir ištverme. Karys turėjo būti ne tik fiziškai galingas, bet ir greitas, vikrus. Aptinkama pasakojimų apie gebėjimą žongliruoti keliais kalavijais, arba, pavyzdžiui, mokėjimą ne tik išvengti priešo mestos ieties, bet ir pagauti už koto skriejantį pro šalį ginklą. Tačiau sugebėjimas kautis niekuomet nebūna įgimtas. Viskam pradžia – sportinės rungtys.

Viena iš tokių rungčių buvo pirmam užsikarti ant pavojingos uolos ar įveikti aukštą kalną. Jauni vyrai lažindavosi tarpusavyje kam greičiau pavyksią tai padaryti ir kai kurie jų pelnė patyrusių to meto „alpinistų“ vardą. „Sagoje apie Olafą“ pasakojama, kad X a. valdęs Norvegijos karalius Olafas Tryggvasonas užsiropštė ant stačios Smalsarhorno uolos ir iškėlė ten savo skydą. Taip pat pasakojama, kad vienas žmogus užsikabarojo taip aukštai, kad pabūgo nulipti žemyn. Tuomet valdovas Olafas nusimetė apsiaustą ir, palipėjęs iki savo pavaldinio, padėjo jam nusileisti. 



Smalsarhorno uola Norvegijoje. Pasak legendos, karalius Olafas Trygvassonas užsiropštė į viršūnę ir pakėlė ten savo skydą

Žinoma, panašios istorijos gali būti gerokai pagražintos norint parodyti karaliaus jėgą ir kilnumą, tačiau varžytis aukštalipystėje senovės skandinavai iš tiesų mėgo.

Svetimšaliai kronikininkai pastebėdavo, kad normanai - „žmonės iš Šiaurės“, greitai vaikšto. Tai gali būti siejama su įspūdingu pietiečių akimis skandinavu stotu ir dideliais žingsniais, nors gali būti, kad greitas vaikščiojimas demonstravo ryžtą ir užgrūdinta kūną. Pasak legendos, vikingų būrio vadas, būsimasis Normandijos hercogas Hrolfas Pėsčiasis buvo toks augalotas, kad negalėjo rasti sau tinkamos žirgo, todėl vaikščiojo pėsčiomis ir kartu su savo kariauna įveikdavo didžiulis atstumus. 


Hrolfo Pėsčiojo pravardė susijusi su pasakojimu, kad šis vikingų vadas visuomet vaikščiojo pėstute

Visai kaip senovės graikai, vikingai vertino bėgimą. Greičiausi bėgikai buvo labai gerbiami, o pats bėgimas laikytas neatsiejama kariškos parengties dalimi. Norvegijos karalius Haraldas III Rūstusis ir Danijos karalius Haraldas I Mėlyndantis garsėjo kaip puikūs slidininkai. Kartais, norint pasunkinti užduotį, slidinėjama buvo su tik viena lazda, o varžomasi bėgant ne tik žaliuojančiose pievose bet ir per gilias sniego pusnis, kalnų takeliais. 


Gyvenimas atšiauriomis sąlygomis grūdino senovės skandinavus. Nuotraukoje mūsų dienų vikingų laikotarpio rekonstruktoriai

Ledu čiuožinėta kaulinėmis pačiūžomis, kurios buvo pasigaminamos iš stambaus gyvūno, paprastai jaučio ar arklio, kojos kaulo. Netoli Stokholmo esančioje Bjėrkės saloje rastos pačiūžos datuojamos IX a. Prie bato jos tvirtintos odiniais raišteliais. „Sagoje apie Magnuso Nuogakojo sūnūs“ konungas Eisteinas giriasi, kad jo, čiuožinėjančio ledu, niekas negalėdavo aplenkti. 


Kaulinės vikingų laikotarpio pačiūžos

To meto Europą niokojantys jūrų siaubūnai turėjo mokėti puikiai plaukti. Kuo greičiau – tuo geriau, bet tai dar ne viskas. Tikras karys vienodai gerai plaukdavo tiek su drabužiais, tiek be jų. „Sagoje apie Lašišų slėnio gyventojus“ minimos grumtynės vandens telkiniuose. Jų metu, nesiekiant kojomis dugno, priešininką reikėjo panardinti po vandeniu ir laikyti tol, kol šis pritrūks kvapo. „Sagoje apie Olafą“ pasakojama, kad neretai nugalėtojai išnešdavo kone prigėrusius nugalėtuosius ant rankų. Kaip sakoma, sunku pratybose – lengva mūšyje.

Žiemos metu ant ežerų ledo žaista su iš medžio išdrožtais rutuliais. Vienas žaidėjas pamėtėdavo rutulį, o paskiau stengdavosi pataikyti į jį lazda. Kitas turėjo pagauti skriejantį rutulį ar atmušti jį savo lazda. Prie gaudančiojo rutulį tuoj pat pribėgdavo kiti žaidėjai, kurie trukdydavo jam pasiekti tikslą: stumdavo, bandydavo pargriauti ar numušti atskriejantį „kamuolį“. Gaudantis turėjo aplenkti visus priešininkus, nes priešingu atveju užleisdavo vietą vikresniems. Žaidimas buvęs agresyvus, nes šaltiniuose minima, kad tarp žaidėju kartais užvirdavo barniai ir tikros muštynės. Pasitaikydavę ir rimtų traumų. Galbūt todėl XIII a. islandų teisyne „Pilkoji žąsis“ skelbiama, kad žmogus gali bet kuriuo metu savo noru pasitraukti iš pavojingo žaidimo, kas faktiškai reiškia, kad už visus patirtus sužalojimus atsakingas tik jis pats. 



Mūsų dienų entuziastai bando atkurti senovinį „knattleikr“ žaidimą

Visos žaidimo su „mediniu kamuoliu“ taisyklės, deja, nėra žinomos ir mūsų dienomis tik spėjamos iš skurdžių aprašymų, tačiau jis sutraukdavo daugybę žiūrovų. Islandijoje šios pramogos ant ledo trukdavo net po keletą savaičių. Niekuomet nėra minima, kad žaistų moterys. Jos, matyt, tenkinosi sirgalių vaidmeniu. 
Vikingų imtynėse laimėtojų buvo paskelbiamas tas kas pargriaudavo savo priešininką. Tačiau pargriauti reikėjo taip, kad varžovas kristų liemeniu ar petimi ir kojomis neliestų žemės. Žinomas virvės traukimas sėdint ar stovint, o taip pat varžybos, kuriuose reikėjo kuo toliau nusviesti akmenį.

Kariški žaidimai su ginklais vikingų visuomenėje laikyti svarbiausiais. Matyt, prie ginklų pratinta dar vaikystėje, kadangi archeologai yra aptikę medinių vaikams skirtų kalavijų. Skandinavai nuolat tobulinosi tarpusavy kaudamiesi šaltaisiais ginklais ar lazdomis, metė ietis į taikinius viena ar abiem rankomis, pagaudavo priešininko mestą ietį ir tuoj pat sviesdavo atgal, šaudė iš lanko į pastatytas kaliauses. 


Senovinis piešinys, vaizduojantis pagonišką skandinavų dievą Ulį (arba Ulą) su slidėmis

„Sagoje apie Olafą Šventąjį“ pasakojama, kad stipruolis Einaras gebėdavo templę įtempti taip, kad buka strėlė pramušdavo pakabintą storą jaučio odą. Ypač skandinavai vertino tuos, kas mokėjo žongliruoti trimis kalavijais. Sakoma, kad karalius Olafas Tryggvasonas pasižymėjo tokiu žongliravimo meistriškumu, kad su juo nedrįso varžytis net pripažinti kalavijų mėtytojai.

Būti geriausiam kurioje nors rungtyje senojoje skandinavų visuomenėje reiškė visuotinę pagarbą, liaupses ir šlovę. Mokėjimas kovoti bei valia nugalėti senuosiuose šaltiniuose įvardijami kaip „didžiausia vyro puošmena“. Argi šie principai netinka mūsų dienų čempionams?

Diana Pachomovaitė
 publikuota 15min puslapyje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą