Išmušti dantys, kruvini veidai ir sulaužyti
šonkauliai... Ne, tai ne masinės gatvės muštynės, o Vidurio
Italijos mieste Florencijoje rengiamos komandinės varžybos su
kamuoliu. Florentietiško kalčio (it. Calcio Fiorentino)
istorija skaičiuoja daug amžių, o jo taisyklės ne kartą kito.
Nepasikeitė tik žaidimo esmė – tai gana
brutalus augalotų vyrų sportas, kuriame rimtos traumos vertinamos
kaip savaime suprantamas dalykas.
Sunku pasakyti, kada Florencijoje bei jos apylinkėse
pradėtas žaisti kalčis (it. calcio – „spirtinis“*).
Istorikų teigimu, jo ištakos gali siekti net Senovės Romą. To
meto kronikininkai mini harpastumą (lot. harpastum) –
legionierių pamėgtą žaidimą su kamuoliu, kuris veikiausiai kiek
priminė šiuolaikinį regbį.
1688 m. piešinys, vaizduojantis kalčio varžybas Florencijoje
Taip šį aikštė atrodo mūsų dienomis
Manoma, kad viduramžiškas kalčis išsivystė iš
kariškų vietos aukštuomenės rungčių, skirtų gerinti reakciją
ir didinti agresiją mūšio lauke. Tarp žinomų kalčio žaidėjų
minimi galingos Medičių giminės didikai ir netgi būsimieji
popiežiai, kalčį, kaip krašto turtingųjų žaidimą, aprašė
žymus XVI a. valdžios bei galios teoretikas Niccolas Machiavellis.
Diduomenės madas netrukus perėmė ir prasčiokai – jie žaidė
kalčį visur, kur tik rasdavo tinkamą vietą.
1902 m., kalčio varžybos Florencijoje
1574 m. į Italiją atvykusiam Prancūzijos karaliui
Henrikui III šis kietas žaidimas padarė įspūdį. Anot valdovo,
kalčis – tai ne karas, bet ir ne varžybos, pernelyg daug jame
žiaurumo.
Beje, nors žaidimo ištakos siekia neatmenamus
laikus, pirmą kartą taisykles aprašė grafas Giovani de'Bardi XVI
a. Tikėtina, kad iš pradžių egzistavo daugybė to paties žaidimo
variantų, tad grafas tikriausiai panūdo visus juos suvienodinti.
Mūsų dienomis Florencijoje rengiamų kalčio
varžybų taisyklių sąrašas trumpas ir jos gana paprastos, tačiau
itališko „spirtinio“ kultūra – tai ne tik grumtynės dėl
kamuolio, o ištisas, daugybę amžių puoselėtas ceremonialas.
Iškilminga ceremonija prieš varžybas
Kasmet didelės miesto aikštės dalis prie
Florencijos Šventojo Kryžiaus bazilikos pabarstoma smėliu (maždaug
100 x 50 m plotas), aplinkui įrengiamos žiūrovų tribūnos.
Tarpusavyje varžosi keturioms istorinėms miesto
dalims atstovaujančios komandos, savo pavadinimus gavusios nuo tose
rajonuose stūksančių bažnyčių: Šventojo Kryžiaus (žydroji
komanda), Švč. Marijos (raudonoji komanda), Šv. Dvasios (baltoji
komanda) ir Šv. Jono (žalioji komanda). Pagal seną tradiciją,
prieš varžybas, komandų nariai susirenka į pamaldas „savose“
bažnyčiose, o po mišių, lydimi būrio sirgalių, iškilmingai
žingsniuoja į dvikovų vietą. Kiekviena komanda neša senovines,
herbais puoštas vėliavas, sportininkai vilki XVI a. apdarus.
Žaidėjai vilki pūstas kelnes, kokios buvo madingos XVI a.
Šv. Kryžiaus aikštėje komandos susiremia
tarpusavyje. Kiekvienai jų aikštėje atstovauja po 27
žaidėjus, kurie skirstomi į puolėjus, saugus ir jų padėjėjus.
Rungtynės vyksta tol, kol išaiškinamas metų nugalėtojas.
Varžybas stebi senoviniais apdarais vilkintys teisėjai, nuolat budi
medikai.
Kalčio rungtynės prasideda teisėjui išmetus
kamuolį tarp abiejų komandų išilgai vidurio linijos.
Sugriebusieji kamuolį pradeda puolimą. Kalčyje leistina beveik
viskas: priešo žaidėjų „neutralizavimas“ juos nugriaunant ar
pakišant koją, imtynių veiksmai, rankų smūgiai į veidą,
smaugimas, spyriai į šonus ir kojas, griebimas už drabužių
(būtent dėl to sportininkai prieš varžybas nusivelka
marškinėlius), stūmimas.
Puolamas ne tik turintis kamuolį, bet stengiamasi
„išvesti iš rikiuotės“ ir jo komandos draugus. Būtent todėl
kalčio varžybos dažnai primena didžiules peštynes, kuriose
kamuolys – ne pats svarbiausias atributas.
Su kamuoliu puolanti komanda stengiasi pelnyti tašką
nunešdama jį už galinės besiginančios pusės linijos. Ten pat
kamuolį galima bandyti nuspirti ar numesti, tačiau jis negali
praskrieti aukščiau, nei nustatyta. Jeigu taip nutinka, pusė taško
už netikslų puolančiųjų bandymą, skiriama besiginančių
komandai. Po kiekvieno „įvarčio“ varžovai keičiasi pusėmis
ir kruvinos grumtynės užverda iš naujo.
Rungtynės tęsiasi apie 50 minučių. Laikas
kalčyje stabdomas nedažnai. Paprastai tai įvyksta, kai „sportinė
dvikova“ tarp komandų virsta pačiomis tikriausiomis muštynėmis
ar kokiais kitais nenumatytais atvejais. Laikas nestabdomas
netgi tada, kai sužeistą sportininką medikai išneša ant neštuvų.
Tiesa, visgi numatytos „nesportinės“ pražangos,
už kurias gresia pašalinimas iš aikštės. Griežtai draudžiama
spirti į tarpkojį ar į galvą, neleistina pavojingai atakuoti iš
pasalų ir daužyti gulintį, jau nebegalintį pasipriešinti
varžovą, nerekomenduojama agresyviai pulti vieną varžovą
keliese.
Nugalėjusių žaidėjų komanda
Kadangi kalčis – labai kietas vyriškas žaidimas,
seniau jis dažnokai pasibaigdavo visuotinėmis muštynėmis ir
tarpusavio neapykanta. Kad sumažėtų rimtų traumų skaičius,
taisyklės kartais peržiūrimos ir vis švelninamos. Nepaisant
to, florentietiškas kalčis labiau primena Romos gladiatorių kovas
arenoje nei taikią sporto misiją.
Pastaba
*Publikavus šį straipsnį pasigirdo priekaištų
esą kalčis reiškią tiesiog futbolą. Taip, tai dabar šis žodis
reiškia futbolą, tačiau itališkas žodis calcio (iš lot. calx)
siejamas su spyrimu / smūgiavimu. Kalčis Florencijoje žaistas dar
tuomet, kai tokios sporto šakos, kaip šiuolaikinis futbolas,
nebuvo, todėl tikslingiau vadinti būtent kalčiu, o ne futbolu.
Diana Pachomovaitė,
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą