Dvi azartiškos sporto rungtys – slidinėjimo krosas ir šaudymas į taikinius
harmoningai susijungia šiuolaikinėje žiemos dvikovėje. Ši sporto šaka dar
vadinama biatlonu ir tituluojama populiariausiu žiemos sportu.
Kultivuoti biatloną ypač sudėtinga, nes sportininkas privalo gebėti
žaibiškai reaguoti ir būti ištvermingas – šios savybės būtinos, norint įveikti
ilgas distancijas ir taikliai šaudyti į mažus taikinius. Iš pradžių biatlonas
buvo individualios ilgų distancijų lenktynės – tekdavo nušliuožti 20 km ilgio
trasą. Visgi sporto šakos evoliucionuoja, tad biatlone atsirado daug naujų
rungčių su skirtingomis taisyklėmis, tarp jų: estafetė, masinio starto
varžybos, persekiojimo varžybos ir sprintas.
Rusijos imperijos
grenadierius, 1900 m.
Biatlono tėvyne laikoma Skandinavija, kur ginkluoti pasienio patruliai,
apsiavę slides, treniravo greitį ir taiklumą. Pirmosios kareivių varžybos įvyko
1767 m. švedų ir norvegų pasieniečių dalinių, o nuo 1924 m. ši sporto šaka
įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. Tiesa, ji vadinosi kareivių
patrulių lenktynės ir buvo tik demonstracinė.
Iki pat 1965 m. visas biatlono varžybas sudarė vienintelė rungtis –
individualios lenktynės 20 km trasoje, o 1966 m. šio sporto gerbėjai pirmą
kartą išvydo estafetę – 4x7,5 km. 1974 m. pasaulio biatlono čempionate pasirodė
sprintas.
Klasas Lestanderis - 1960 m. žiemos olimpiados čempionas
Sprintas – viena iš
biatlono rūšių, kurios taisyklės skiriasi nuo individualių varžybų taisyklių.
Vyrai varžosi 10 km, o moterys – 7,5 km trasoje su dviem šaudymo ruožais. Į
taikinį reikia pataikyti iš 50 m atstumo gulint (diametras 115 mm) ir stovint
(diametras 45 mm). Varžybų nugalėtoju tampa sportininkas, greičiausiai pasiekęs
finišą.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje biatlono sprinteriai šaudė iš griozdiškų
karabinų, varžybų taisyklių painumas lėmė mažą sirgalių susidomėjimą šia
dinamiška rungtimi. Prasidėjus devintam dešimtmečiui sprintas galutinai reformuotas
ir įtraukiamas į kiekvienų žiemos olimpinių žaidynių programą. Pirmuoju
olimpiniu čempionu biatlono sprinto rungtyje tapo Vokietijos atletas Frankas Ullrichas,
dalyvavęs 1980 m. Leik Plesido olimpiadoje.
Kareivių
patruliai, 1932 m.
Vaizdingiausia, azartiškiausia ir populiariausia
biatlono rungtis – estafetė. Šio
tipo varžybose šaudymo taisyklės skiriasi tuo, kad kiekvienam sportininkui
skiriami trys papildomi šoviniai. Tiesa, jeigu jų prireikia, tenka užtaisyti
šautuvą pačiam, tad prarandamos 7-10 sekundžių brangaus laiko.
Patrulių rinktinė Šamoni olimpinėse žaidynėse, 1924 m.
Pirmą kartą į oficialią pasaulio čempionato programą
vyrų estafetė buvo įtraukta 1966 m. Čempionatas vyko Vokietijos Garniš
Partenkircheno mieste, nugalėtojais tapo norvegai. Jau po dviejų metų
Prancūzijos Grenoblyje auksą estafetės varžybose iškovojo SSSR biatlonininkai.
Iki pat 1988 m. jie buvo neįveikiami šioje rungtyje.
Suomių
karo patruliai
Kitas jaudinantis reginys – persekiojimo varžybos. Mažai kas žino, kad tai ganėtinai jauna
rungtis, atsiradusi vos prieš 20 metų. 1996 m. persekiojimo varžybos pirmą
kartą surengtos Lilehameryje, pirmajame pasaulio čempionato etape. Pažymėtina,
kad šioje rungtyje negali būti dviejų pirmųjų arba antrųjų vietų. Nepavykus nuspręsti,
kuris biatloninkas finišavo pirmas, į pagalbą pasitelkiamas fotofinišas. Visgi
būta išimčių – 2003 m. pasaulio biatlono čempionate fotofinišas sugedo.
Nugalėtojų laurai atiteko dviems sportininkėms – Sandrine Bailly iš Prancūzijos
ir Martinai Glagow, atstovavusiai Vokietiją.
Į olimpinių žaidynių programą persekiojimo varžybos
įtrauktos 2002 m. Dar viena rungties ypatybė – negalima per daug atsilikti nuo
lyderio. Jei atotrūkis viršija 2,5 km vyrų varžybose ir 2 km – moterų,
atsiliekantis biatlonininkas automatiškai iškrenta.
Pirmojo biatlono pasaulio čempionato akimirka, 1958 m.
Persekiojimo varžybos – tai
rungtis, kurios baigtį nuspėti labai sudėtinga. Dažnai tikėtini nugalėtojai
neatlaiko jaudulio arba varžovų tempo, todėl žiūrovams visada įdomu stebėti
varžybas – juk iki pat finišo sunku pasakyti, kas laimės.
1827 m. biatlono
šautuvo modelis
Viena iš jauniausių biatlono
rungčių – masinis startas. Jis atsirado pasaulio taurės varžybose
1996-1997 m. sezono paskutiniajame etape, o 2006 m. debiutavo Turino olimpinėse
žaidynėse.
Kuo ši rungtis ypatinga? Daug ką pasako pavadinimas.
Skirtingai nuo individualių rungčių, masinio starto varžybose sportininkai
startuoja vienu metu, jų skaičius ribojamas – ne daugiau kaip trisdešimt.
Atsakingiems pareigūnams tenka spręsti, kurie biatlonininkai gali dalyvauti
masinio starto varžybose.
Iš pradžių dalyvius atrinkdavo labai paprastai. Masiniame
starte leisdavo dalyvauti biatlonininkams, užimantiems pirmąsias trisdešimt
vietų Pasaulio taurės įskaitoje. 2011-2012 m. sezone nuspręsta suteikti
galimybę ir kitiems sportininkams. Pagal naująją tvarką, pirmosios 25 vietos
atitenka geriausiems, o likusios 5 tenka biatlonininkams, surinkusiems
daugiausiai taškų einamajame Pasaulio taurės etape.
1966 m. pasaulio čempionatas Garniš Partenkirchene
Biatlono inventoriaus
evoliucija
Diana Pachomovaitė
publikuota 15min portale
Idomi tema, aciu! Man regis, foto su "1827 m. biatlono sautuvo modeliu" siek tiek ne ta. Arba caption ne tas.
AtsakytiPanaikinti