1654 m. gegužės 1 d. Oliveris Kromvelis leido laiką
Londono Haid parke stebėdamas hurlingo žaidimą. Ne tradicinio airiško, bet
Kornvalio hurlingo.
Šio komandinio sporto esmė – nunešti sidabrinį kamuolį į
„vartus“ metant ar perduodant jį komandos draugui. Žaidimas agresyvus, nes
saugant kamuolį naudojami kovos elementai, o neretai Kornvalio hurlingas virsta
muštynėmis.
Vienas Londono laikraštis aprašė O. Kromvelio vizitą:
„šią dieną vyko hurlingo didžiojo kamuolio rungtynės. Kiekvienoje komandoje
buvo po 50 Kornvalio džentelmenų, vieni dėvėjo raudonas kepures, kiti - baltas.
Reginį stebėjo jo didenybė lordas protektorius su artimiausia svita ir daug
kilmingų džentelmenų. Žiūrovai mėgavosi žaidėjų
vikrumu ir kovingumu, kamuolys buvo pagamintas iš sidabro ir turėjo atitekti
tai komandai, kuri laimės.“
Kornvalio hurlingo
kamuolys, 1735 m.
Kornvalis – viena iš skurdžiausių Jungtinės Karalystės
grafysčių, faktiškai priklausanti Anglijai nuo XII amžiaus. Formali grafystės
unija su Anglija niekada nebuvo įforminta, todėl teisiškai Kornvalis yra
nepriklausoma grafystė, net neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Vietiniai
gyventojai, keltų kilmės kornai visais būdais stengiasi atgaivinti savo
kultūrines tradicijas ir išsaugoti paveldą.
Vienas iš geriausiai žinomų Kornvalio priešistorinių
paminklų – „Hurlingo žaidėjai“. Šį akmenų kompleksą pelkėtoje Bodmino dykynėje
sudaro trys ratai iš riedulių ir du stulpus primenantys akmenys, kuriuos vadina
„dūdmaišininkais“. Kornų folklore išlikusios legendos apie kaimiečius, kurie
žaidė hurlingą, o du muzikantai grojo dūdmaišiais. Nusidėjėliai linksminosi
sekmadienį, todėl už bausmę buvo paversti akmenimis.
Kornvalio „hurlingo
žaidėjai“ ir „dūdmaišininkai“
Hurlingas
sidabriniu kamuoliu arba Kornvalio hurlingas yra vienas iš archaiškiausių ir
įdomiausių Europos tradicinių žaidimų. Šis sportas propaguojamas tik Kornvalyje
jau bene 1000 metų, nors tiksli jo kilmė nežinoma. Komandos sudaromos
teritoriniu principu – parapija prieš parapiją, miestas prieš kaimą ir pan. Žaidėjų pareiga – išlaikyti savo komandos
rankose iš obels žievės padarytą ir sidabru dengtą kamuolį, kurio dydis
tesiekia kriketo kamuoliuko dydį.. Pagrindinė ir sunkiausia užduotis – nunešti
sidabrinį kamuolį iki “vartų”.
Mūsų
dienomis Kornvalio hurlingas kasmet žaidžiamas Sent Aivse ir Sent Kolumbe. Šis
keltų sportas išliko svarbiausiu miestų švenčių renginiu.. Sent Aivse šventė vyksta pirmąjį pirmadienį po vasario 3
d., ji skirta paminėti šv. Ijos parapijos bažnyčios pašventinimui 1434 m. Kiekvienais
metais muzikantų, miesto gyventojų ir mokinių procesija, nešina gebenės
šakelėmis, eina centrine miesto gatve. Taip pagerbiama Sent Aivso globėją šv.
Ija, kuri V a. iš Airijos atplaukė valtimi pagaminta iš gebenės medienos.
Pusę vienuoliktos ryto miesto meras užlipa ant
bažnyčios laiptų ir meta į minią sidabrinį kamuolį, pašventintą šv. Ijos
šulinio vandenyje. Kasmetinės hurlingo varžybos prasideda: apelsino dydžio
kamuoliuką nori sugriebti galybė rankų, nekantraujantys žaidėjai pradeda
pliekti vienas kitą. Kornvalio hurlingas - lyg regbis, kuriame nėra aiškių
komandų, vyrai trokšta nugalėti ir atsiimti prizą, todėl jėga atiminėja vienas
iš kito sidabrinį kamuolį. Žaidimą laimi tas, kurio rankose yra kamuolys miesto
laikrodžiui mušant vidurdienį. Prizas – memorialinė sidabrinė moneta, kurią
tradiciškai atiduoda laimėtojo šeimos jauniausiam nariui.
Mūsų laikais hurlingas Sent Aivse – vaikų ir
paauglių pramoga, bet vos prieš kelis šimtus metų šis miestas varžėsi su
kaimyniniu Lelantu. Kamuolio “vartais” laikytos abiejų parapijų bažnyčios.
Meras išmesdavo sidabrinį kamuolį į minią susirinkusią paplūdimyje ir kelias
valandas vykdavo aršios grumtynės lyg regbio aikštėje. Vyrai kovojo dėl
kamuolio nubėgdami po keletą kilometrų iki kaimyninio Karbio Bėjaus ir grįždami
atgal.
Modernėjant visuomenei, paprastėja ir žaidimo
taisyklės – dvi susitaršiusių paauglių gaujos pasiekia centrinę miesto aikštę,
kur meras apdalina sidabrinėmis monetomis mažiausius vaikus minioje ir laukia,
kol laikrodis išmuš vidurdienį. Laimėjusi komanda, nešina sidabriniu kamuoliu,
užlipa ant aikštės laiptų ir išdidžiai atsiima penkių šilingų prizą.
Sent Kolumbe hurlingas žymiai
kruvinesnis, nes jį žaidžia suaugę vyrai, pasiskirstę į “kaimiečių” ir
miestiečių” komandas. Miesto šventės metu aplinkinių parduotuvių savininkai
užbarikaduoja duris ir langus, kad apsisaugotų nuo galimų nuostolių.
Sidabrinis kamuolys išmetamas turgaus
aikštėje 16.30 val., vyrai jį griebia, perduoda vienas kitam, stveria, meta
tiesiog gatvėse, kur vyksta eismas. Žaidimas dažnai persikelia į privačią
nuosavybę – daržus, laukus, namus ir aludes. Pagrindinis tikslas – kaimiečiai
turi nunešti kamuolį iki įdubos granito luite šalia miesto esančiame lauke,
miestiečių “vartai” – senovinis keltiškas kryžius. Atstumas tarp taikinių –
“tik” 3,2 km. Taip pat žaidimą galima laimėti, jei komandai pavyksta išnešti
kamuolį už parapijos ribų, kas sudaro net 4,8 km maratoną.
Žaidimas gali būti stabdomas, jei koks
nors žiūrovas užsigeidžia palaikyti kamuolį rankose – manoma, kad tai atneša
sveikatą ir turtus. Tokiais momentais dažnai liejasi kraujas – juk šios gėrybės
daug kam reikalingos.
Žaidimas baigiasi, kai kam nors pavyksta
atnešti kamuolį prie “vartų” arba išnešti jį už parapijos ribų. Visi žaidėjai
grįžta į turgaus aikštę, kur 20.00 skelbiamas nugalėtojas. Po ceremonijos abi
komandos eina tiesiai į vietos aludę, kur kamolys panardinamas į galoną alaus
(4,5 litro). “Švęstas” alus išdalijamas visiems ten susirinkusiems.
Sent Kolumbas, 1948 m.
Kornvalio hurlingas, 2016 m.
Diana Pachomovaitė
publikuota portale 15min
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą