Ko gero, nedaug pasaulyje tokių sporto šakų, kurios būtų
kildinamos iš ginkluotos karybos. Viena jų – fechtavimas, mūsų
dienomis dar vadinamas elegantišku, netgi aristokratišku sportu.
Į olimpinių sporto rungčių sąrašą fechtavimas (vok. fechten - kautis) įtrauktas nuo pat Pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnuose surengtų olimpinių žaidynių. Tiesa, tai buvo sportinis fechtavimas. O juk anksčiau ribos tarp sportinio ir kovinio fechtavimo tiesiog nebuvo.
Į olimpinių sporto rungčių sąrašą fechtavimas (vok. fechten - kautis) įtrauktas nuo pat Pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnuose surengtų olimpinių žaidynių. Tiesa, tai buvo sportinis fechtavimas. O juk anksčiau ribos tarp sportinio ir kovinio fechtavimo tiesiog nebuvo.
Dabartinio fechtavimo ištakų reikėtų ieškoti tūkstantmečių
glūdumoje, kai atsiranda pirmieji duriamieji, kertamieji,
smogiamieji ginklai. Būtent tuomet turėjo užgimti ir pirmosios, iš
kartos į kartą perduodamos bei nuolat tobulinamos ginklo valdymo
technikos, praversdavusios tiek dvikovoje, tiek didesniame mūšyje.
Fechtuotis
buvo mokinami Romos gladiatoriai ir legionieriai, viduramžių
riteriai ir vėlesnių laikų aukštuomenės atstovai. Treniruotėse
dažnai naudotos medinės lazdos, buki ginklai ar ant geležčių
užmaunamos apsaugos. Beje, su medinėmis lazdomis – kolbenais
(vok. kolben)
rankose kartais kautasi riterių turnyruose. Ypač tuomet, kai iš
nuožmių teisminių ar garbės dvikovų išsirutulioję turnyrai
virto spalvingu šou. Švelninti turnyrų taisykles skatino didelis
mirčių bei rimtų sužalojimų skaičius, todėl ilgainiui sukurta
taškų ir baudų sistema, o XIII a. pabaigoje pasirodžiusiame
„Status Armarium“ aptarti neleistini smūgiai.
XVI a. fechtavimas kardais. Iš Paulus Hector Mair fechtavimo
vadovėlio
Taip kruvini ginkluoti susirėmimai tapo panašesniais į tai, ką
šiandien vadiname sportu. Tuo metu Vakarų Europoje pasirodė ir vis
daugiau fechtavimui skirtų knygų.
Šiandienos
sportiniame fechtavime naudojamos špagos kilo iš klasikinės
siaurageležtės špagos, o toji savo ruožtu evoliucionavo iš
palengvinto, siauraašmenio kalavijo, skirto daugiau durti, nei
kirsti. XV a. plokštiniai riterių šarvai pradėjo dengti beveik
visą kūną, juos perkirsti buvo praktiškai neįmanoma, todėl
efektyvesni pasirodė siauri, kur kas lengvesni už tradicinius
kalavijai, kurių smaigaliu buvo stengiamasi pataikyti į plyšius
tarp šarvinių plokščių. Taip Pietų Europoje atsirado pirmosios
špagos (isp. Espada,
ital. Spada
– kardas, kalavijas), jos netrukus paplito visame žemyne ir tapo
aukštuomenės kostiumo dalimi.
Fechtavimas špagomis. Iš XVIII a. vokiško fechtavimo vadovėlio
Laikai ir ginkluotė pasikeitė, tačiau dvikovų tradicija liko. Iš
pradžių fechtuojantis špagomis dažnai naudotas ir mažas
skydelis, vėliau kairėje rankoje laikytas nedidelis pagalbinis
durklas, o maždaug nuo XVII a. pabaigos ranka be ginklo paliekama
laisva ar, siekiant blokuoti priešininko smūgius, buvo storai
apvyniojama apsiaustu.
Dvikova špagomis XIX a. Godefroy Durand raižinys
Špaga tapo išties masiniu ginklu: visoje Europoje kūrėsi
fechtavimo mokyklos ir brolijos, atsirado pripažinti fechtavimo
meistrai, leista atitinkama literatūra. Nepaisant to, kad įvairiose
šalyse fechtavimo technikos skyrėsi, mokėjimas valdyti ginklą
laikytas kilmingų manierų ir gero išsilavinimo dalimi. Mokyklose
įgyti įgūdžiai dažnai demonstruoti dvikovose dėl „įžeistos
garbės“.
XV – XIX a. požiūris į „garbės dvikovas“ Europoje buvo tai
liberalesnis, tai griežtesnis. Dažniausiai jos visgi draustos,
tačiau aukštuomenė gyveno pagal savus, nerašytus elgesio
kodeksus. Iškviesti priešininką į kovą špagomis ar kardais
dažnai užtekdavo menkiausio mažmožio, o pačios dvikovos,
priklausomai nuo „garbei padarytos žalos“, galėdavo pasibaigti
ir nežymiais sužalojimais, ir mirtimi.
Studentiškas fechtavimas XX a. pradžioje. Dail. Georg Mühlberg
Įdomu tai, kad kruvinos dvikovos, ko gero, padarė nemažesnę įtaka
kovos špagomis kultūrai už fechtavimo mokyklas. Ankstyvieji
susirėmimai šiuo šaltuoju ginklu būdavo gana chaotiški (galima
buvo spardytis, stumdytis) ir nuožmūs, tačiau vėliau išsivystė
tam tikras ceremonialas. Net mirtini priešai, jei nenorėjo prarasti
garbės, stebimi sekundantų jau nebegalėjo smūgiuoti kumščiais,
kojomis ar išbėgti už sutartų ribų, todėl paprastai nugalėdavo
mokantis geriau fechtuoti, o ne tik fiziškai stipresnis ar
agresyvesnis.
Fechtavimo pamokos Rusijos kadetų korpuse. XX a. pradžia
XIX a. dvikovose šaltaisiais ginklais retai buvo kaunamasi iki
mirties, nors fechtavimo mados anaiptol nenuslūgo. Vidurio Europos
universitetuose išpopuliarėjo studentiškas, arba – akademinis
fechtavimas „iki pirmo kraujo“. To meto studentams dvikovos
špagomis ar lengvais kardais buvo savotiška vyriškumo mokykla bei
aukštesnis brandos laiptelis. Dvikovos buvo stabdomos gavus
menkiausią įbrėžimą, tačiau gautais randais paprastai
didžiuotasi lyg karo apdovanojimais.
Grynai sportine rungtimi fechtavimas virto maždaug nuo XIX a.
vidurio. Būtent tuomet pradėtos naudotis tinklinės kaukės,
sukurti pirmieji dabartinių sportinių špagų bei rapyrų
prototipai. Atskiros šalys pradėjo rengti vidines pirmenybes,
vienodinti taisykles, apdovanoti pirmuosius čempionus.
Fechtavimo varžybos 1912 m. Olimpinėse žaidynėse Stokholme
Kaip jau minėta, 1896 m. fechtavimas debiutavo Atėnų Olimpinėse žaidynėse, nors tarptautinė šios sporto šakos federacija, besirūpinanti kovos špagomis, rapyromis bei kardais rungtimis, įkurta tik 1913 m.
Edoardo Mangiarotti dažnai įvardijamas geriausiu visų laikų sportiniu fechtuotoju
Beje, daugiausia olimpinių ir pasaulio čempionatų apdovanojimų (net 39!) sportinio fechtavimo istorijoje pelnė italas Edoardo Mangiarotti (1919 – 2012 m.). Kovėsi jis vienodai puikiai špaga ir rapyra, o pabaigęs sportininko karjerą treniravo Italijos rinktinę.
Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą