Daugelis pasipiktins: koks gi tai
sportas? Šių laikų kontekste toks pasipiktinimas pagrįstas ir
sveikintinas, nes civilizuoti žmonės tokius žaidimus vertina kaip
barbarybę, bet ne sportą. Tačiau kadaise, kai sportas ir kruvinos
pramogos nebuvo griežtai atskirti, gyvūnai dažnai tapdavo
savotišku inventoriumi žmonių tarpusavio rungtyse.
Į žmonių organizuojamas pramogas gyvūnai būdavo įtraukiami nuo senų senovės. Kartais tos pramogos atrodydavo gana taikiai, tačiau neretai vadinamieji „sportininkai“ demonstruodavo nepateisinamą žiaurumą.
Į žmonių organizuojamas pramogas gyvūnai būdavo įtraukiami nuo senų senovės. Kartais tos pramogos atrodydavo gana taikiai, tačiau neretai vadinamieji „sportininkai“ demonstruodavo nepateisinamą žiaurumą.
Pavyzdžiui, iš
medžioklės su šunimis išsirutuliojęs pramoginis pjudymas ilgus
šimtmečius laikytas vienu iš žiauriausių reginių, kuriame
dalyvavo gyvūnai. Tai buvo sadistiškas ir kruvinas, tačiau
neįtikėtinai populiarus reginys.
Iki pat XIX a. vidurio
Anglijoje buldogais (iš čia kilo ir veislės pavadinimas) pjudyti
jaučiai, kitų veislių šunimis – lokiai, šernai, briedžiai,
netgi asilai. Manoma, kad šią tradiciją anglai ir saksai perėmė
ir romėnų.
Lokio pjudymas šunimis (iš viduramžiško Anglijos manuskripto)
Skirtinguose miestuose
galiojo skirtingos taisyklės, tačiau paprastai didesnio pjudomo
gyvūno judėjimo laisvė būdavo vienaip ar kitaip suvaržyta. Kelių
piktų šunų draskomas lokys blaškėsi prirakintas grandine prie
stulpo, todėl negalėjo parodyti visos savo jėgos ir vikrumo.
Jei visgi įsiutusiam
žvėriui letenos ar ragų smūgiu pavykdavo nudobti jį puolantį
šunį, pastarąjį tuoj pat pakeisdavo kitu. Didelio ir galingo
gyvio pjudymas dažniausiai baigdavosi daugybės gyvūnų, tarp jų
ir pjudomo, mirtimi, nors pasitaikydavo, kad itin stiprūs lokiai ar
jaučiai per savo karjerą laimėdavo po kelias, ar net keliasdešimt
„dvikovų“ pribaigę visus prieš juos stojusius šunis.
Lokio pjudymas Senojoje Anglijoje (dail. Richard Caton Woodwille)
Viešas pjudymas sutraukdavo daugybę žiūrovų, jiems paprastai reikėjo sumokėti už vietas, tad „čempionų“ savininkai gerai pasipelnydavo. Beje, ilgus šimtmečius manyta, kad užpjudyto gyvūno mėsa kur kas sveikesnė ir skanesnė už tiesiog paskersto gyvūno mėsą. Anglijos įstatymai netgi numatė baudas tiems mėsininkams, kurie paskerstų gyvūnų mėsą bandydavo parduoti kaip užpjudytų.
Kadangi organizuoti
didelių gyvūnų pjudymus galėjo sau leisti tik turtingieji,
vargšams nebeliko nieko kito kaip užsiundyti šunimis sugautas
peles ir žiurkes, taip pat rengti šunų kautynes.
Kruvinos pjudymo
pramogos Europoje greitai sulaukė visuomenės pasmerkimo, bet šunų
pjautynės dar ilgą laiką rengtos legaliai. Šis žiaurus reginys
buvo toleruojamas pirmiausia todėl, kad tokia dvikova retai
pasibaigdavo vieno iš dalyvių nugalabijimu – jei taip nutikdavo,
priešininką užgraužusio šuns savininkas turėjo sumokėti baudą.
Dvikovose dalyvaujantys šunys mokyti letenomis prispausti varžovą
prie žemės, bet ne draskyti jį į gabalus.
1774 m. afiša Niujorko spaudoje, kviečianti į buliaus pjudymą
Be šunų
kautynių, Anglijoje dar buvo rengiami gaidžių, žąsinų ir
netgi agresyvių žiurkių susirėmimai, tačiau pačiose
žiauriausiose „pramogose“ kartu dalyvaudavo ir žmonės.
XVII–XVIII a. Vakarų
ir Vidurio Europos aukštuomenėje neįtikėtinai išpopuliarėja
„lapės mėtymas“ (vok. Fuchsprellen). Dažniausiai
„linksmintasi“ uždaruose pilių kiemuose, kur buvo paleidžiama
daugybė nedidelių gyvūnų: lapių, zuikių, kačių.
Po kiemą lakstantys
žvėreliai neišvengiamai užšokdavo ant pažemiui patiestų
paklotų, kuriuos už skirtingų galų laikydavo susirinkę
„pramogautojai“. Žaidimo tikslas – ant pakloto atsidūrusią
„lapę“ švystelti kuo aukščiau į viršų.
„Lapės mėtymas“ XVIII a. pradžios Saksonijoje
Tarpusavy varžėsi
poros, o vargšai gyvūnai krisdami tėkšdavosi į žemę, kur juos
pribaigdavo tam paskirti žmonės. Beje, šią kruviną pramogą itin
mėgo Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos
kunigaikštis Augustas II, dėl savo neįtikėtinos fizinės jėgos
pramintas Augustu Stipriuoju.
„Gaidžio daužymas“
– senovinė anglų pramoga, buvusi neįtikėtinai populiari iki pat
XVIII a. Laimėtoju skelbtas tas, kuris švystelėjęs lazdą
pataikydavo į puode tupintį ar prie stulpo už kojos pririštą
gaidį. Kartais metikui užrišdavo akis, kad būtų sudėtingiau
pataikyti.
Pieterio Brueghelio Vyresniojo paveikslo „Pjovėjai“ (1565 m.) fragmentas, kuriame pavaizduotas paukščio „užmėtymas“
Visuomet paukščio mirtimi pasibaigiantis reginys buvo ypač populiarus tarp skurdžiausių Anglijos visuomenės sluoksnių. Bandant jį drausti kildavo masiniai neramumai. Žmonės kalbėjo, kad mušdami gaidį simboliškai kovoja prieš prancūzus (gaidys tradiciškai simbolizuoja Prancūziją).
"Gaidžio užmėtytojo" triumfas (senoji Anglijos spauda)
Beje, matyt, panaši
pramoga buvo žinoma ir Nyderlanduose, kadangi „užmėtymo“ sceną
galima matyti ir viename iš Pieterio Brueghelio Vyresniojo
(1525–1569 m.) paveikslų.
Ne mažiau žiauri
pramogą, „žąsies tempimą“ (ol. Ganstrekken), XVII a. buvo
sugalvoję Nyderlandų valstiečiao. Iš čia ji paplito Vakarų
Europos šalyse, o kartu su olandų emigracijos srautais pasiekė net
Ameriką.
„Žąsies tempimas“ XIX a. JAV (dail. Frederic Remington)
„Žąsies tempimas“ paprastai rengtas žiemos palydų metu, lietuviškų Užgavėnių laikotarpiu.
Šuoliuojant ant žirgo,
važiuojant rogėse ar plaukiant valtyje reikėjo nutraukti aukštai
ant virvės (ar balkio) pakabintos žąsies galvą. Tam, kad užduotis
būtų sunkesnė, paukštį ištepdavo taukais, be to, kabėdamas
žemyn galva, jis blaškėsi. Kaklą nutraukusiam nugalėtojui
paprastai atitekdavo pati žąsis ir nedidelė pinigų suma.
Taip pramogaujama mūsų dienomis... Tiesą, gyvų paukščių naudojimas draudžiamas.
„Žąsies tempimas“
buvo toks populiarus Nyderlanduose, kad XX a. pradžioje nuspręsta
drausti ne pačią pramogą, o gyvų žąsų naudojimą jos metu.
„Tempimo“ varžybos
Nyderlanduose vyksta dar ir mūsų laikais. Tik jų metu kabinami
negyvi paukščiai arba skudurinės jų iškamšos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą