Komandinis žiemos sportas pavadinimu „aištokas“ atsirado šiaurinėse
Europos valstybėse XVI a. Dėl šaltų
žiemų, kurių metu ledu pasidengdavo dideli vandens telkiniai, aištokas išplito
Alpių regiono šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.
Piterio Breigelio Jaunesniojo paveikslas „Žiemos peizažas su paukščių
spąstais“ laikomas ankstyviausiu žinomu įrodymu, kad europiečiai tikrai žaidė
aištoką. Mūsų laikais šis sportas vadinamas
bavariškuoju arba austriškuoju akmenslydžiu. Šis pavadinimas nėra tikslus, nes
aištokas ir akmenslydis turi skirtumų.
Pasaulyje prigijo vokiškas žaidimo pavadinimas Eisstockschießen. Eisstock - tai akmuo, naudojamas žaidime. Beje, šis akmuo ganėtinai lengvas – jo
svoris svyruoja nuo 4,5 iki 6 kg, tuo tarpu akmenslydyje po aikštę ridinėjami
20 kg sveriantys akmenys. Dar vienas skirtumas tarp akmenslydžio ir aištoko – pastarajame žaidėjai
netrina ledo specialiomis šluotelėmis, kad pagerintų akmens slydimą.
Piterio Breigelio
paveikslas „Žiemos peizažas su paukščių spąstais“, 1565 m.
Nors
aištoko istorija skaičiuoja jau penktą šimtmetį, nėra žinoma, kaip jis
evoliucionavo iki XVI a. Pirmą kartą viduramžių kronikose aištokas minimas 1192
metais. Austrijos hercogas Leopoldas V pramogavo žaisdamas austriškąjį
akmenslydį ant užšalusio Dunojaus, kai pasiuntiniai atvyko jam pranešti apie
paimtą į nelaisvę karalių Ričardą I Liūtaširdį. Aištokas buvo labai populiarus
vėlyvojo Renesanso epochoje, ką puikiai iliustruoja P. Breigelio ir kitų to
meto kūrėjų darbai.
Aištoko inventorius
XIX a. šį sportą labiausiai pamėgo
Austrijos, Vokietijos ir Trentino-Pietų Tirolio gyventojai, o 1936 m. aištokas
pirmą kartą įtrauktas į Garniš Partenkircheno olimpinių žaidynių programą kaip
demonstracinė sporto šaka. Antrą ir paskutinį kartą aištokas pasirodė 1964 m. Insbruko
olimpiadoje, keletą kartų rengti Europos ir pasaulio čempionatai, įvairiose
pasaulio šalyse įkurtos aištoko federacijos.
Lietuvos aištoko čempionatas pirmą
kartą surengtas 2011 m. Trakuose ant Galvės ežero ledo, o po ketverių metų
Druskininkuose vyko tarptautinės aištoko varžybos.
Aištokas Nimfenburgo
pilies kieme, aukštutinė Bavarija
Aištokas – labai
universalus sportas. Jo istorija prasidėjo kaip žiemiškos pramogos, bet
šiuolaikinės įrangos dėka aištoką galima žaisti visus metus. Pagrindinis
žaidimo įrankis – kūgio formos akmuo su 30 cm aukščio rankena. Šiuolaikinių
aištoko „akmenų“ korpusas gaminamas iš kieto plastiko sustiprinto nerūdijančio
plieno ir presuotos faneros detalėmis. Akmens pagrindas gali būti guminis,
plastikinis arba medinis – priklauso nuo to, ant kokio paviršiaus norima
žaisti. Senovėje po ledą ridinėtas medinis „akmuo“.
Atvirukas iš serijos “Žiemos sporto šakos”,
1896 m.
Bavariškojo
akmenslydžio komandą sudaro keturi pagrindiniai ir vienas atsarginis žaidėjas.
Varžybose leidžiama dalyvauti komandoms po tris žaidėjus. Kiekvienas iš jų turi
stumti savo akmenį.
Yra dvi pagrindinės žaidimo
modifikacijos : nustumti akmenį kuo toliau arba kuo taikliau. Dažniausiai
žaidžiamas antrasis aištoko variantas. Komandos rungiasi 28 metrų ilgio ir 3
metrų pločio aikštėje, kurios viduryje apibrėžiama 6 m ilgio zona, vadinama
„namu“. „Namo“ centre padedamas Runddaube
– guminis ritulys. Daugiau taškų skiriama komandai, kuri sugeba nustumti akmenį
prie ritulio arčiau negu priešininkai. Jei žaidimo metu ritulys nuslysta į kitą
aikštės vietą, su juo perkeliamas ir centras.
Baigiantis kėliniui (o jų būna šeši)
kiekvienas žaidėjas gauna teisę smūgiuoti paskutinį kartą. Jei to nepavyksta
padaryti per minutę, nelaimimas taškas ir akmenį stumia sekantis žaidėjas.
Vasarinis aištokas Ostbeverno kurorte
Pagrindinė aištoko komandos užduotis
– kuo taikliau nustumti savo akmenį, pasibaigus kėliniui taškus pelno ta
komanda, kurios akmuo atsidūrė arčiausiai „name“ esančio ritulio. Už pirmą
tiksliausią smūgį komanda pelno tris taškus, už sekančius, taiklesnius nei
varžovų – du taškus.
Įdomu tai, kad aištoke galima
pelnyti neigiamą taškų skaičių. Jei
akmuo nuslysta už centro ribų, komanda praranda tris taškus. Už antrą, trečią
ir ketvirtą akmenis užribyje atimami du taškai.
Laimi komanda, kuri pasibaigus
šešiems kėliniams turi daugiausia taškų. Jei viena iš komandų baigė žaidimą su
neigiamu taškų skaičiumi, jis atitenka kitai komandai, bet su pliuso ženklu.
Nepaisant to, kad aištokas kaip demonstracinė sporto šaka buvo olimpinėse žaidynėse tik du kartus, Tarptautinė aištoko federacija deda daug pastangų, kad šis sportas populiarėtų daugelyje pasaulio šalių. Aistringi aištoko gerbėjai nepraranda vilčių, kad vieną kartą jie vėl pasirodys olimpinėse žaidynėse ir sugebės deramai atstovauti savo šalį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą