1797 m. spalio 22 d. žymus prancūzų oreivis André-Jacques
Garnerinas atliko šuolį parašiutu iš oro baliono 3200 pėdų (1
km) aukštyje. Aidint griausmingiems žiūrovų aplodismentams jis
nusileido viename iš Paryžiaus parkų ir tapo pirmuoju pasaulio
parašiutininku.
Parašiuto
koncepciją aprašė dar Leonardo da Vinci, o prancūzas
Louis-Sebastienas Lenormandas panašų į parašiutą įrenginį
sukonstravo iš dviejų skėčių ir 1783 m. iššoko iš medžio.
Visgi A.Garnerinas buvo pirmasis parašiutų, tinkamų šuoliams iš
didelio aukščio, kūrėjas ir bandytojas.
Sutuoktiniai Garnerinai
Talentingasis
išradėjas gimė Paryžiuje 1769 m. sausio 31 d. Prancūzijos
revoliucijos karų (1792-1797) laikotarpiu jį sučiupo britų
pajėgos ir perdavė austrams. Tie įkalino A.Garneriną trejiems
metams Vengrijoje, Budos tvirtovėje.
Būdamas nelaisvėje
oreivis kurpė įvairius pabėgimo planus, bet nesugalvojo, kaip
nušokus nuo aukštų tvirtovės sienų, likti gyvam. Jis
įsivaizdavo, kad reikia kažkokio įrenginio, padėsiančio
sulėtinti kūno kritimą iš didelio aukščio, bet mintys taip ir
liko mintimis.
Ambrose Williamo Warreno graviūra, vaizduojanti senovinius skraidymo aparatus, tarp jų ir A.Garnerino parašiutą. 1818 m.
1796 m. atgavęs laisvę
A.Garnerinas ėmė intensyviai dirbti prie parašiuto konstravimo
projekto ir jau po metų dienos šviesą išvydo pirmasis prototipas
– 23 pėdų skersmens berėmis šilkinis kupolas, virvėmis
pritvirtintas prie krepšio. Tais pačiais metais išradėjas pradėjo
parašiuto bandymus Paryžiaus Monso parke.
1797 m.
spalio 22 d. oreivis pritvirtino parašiutą prie oro baliono ir
pakilo į 3200 pėdų aukštį. Tada įlipo į parašiuto krepšį ir
atsikabino nuo baliono. Išradėjas padarė klaidą, nepagalvodamas,
kad parašiuto kupole turi būti anga orui, tad nusileidimas buvo
„kietas“.
A.Garneriną mėtė į
visas puses, galų gale vėjas jį nubloškė net už mylios nuo
pakilimo vietos, krepšys trenkėsi į žemę, bet jis nusileido
gyvas ir net nesužeistas.
A.Garnerinas leidžiasi parašiutu, 1803 m.
Prancūzo
bandymai sulaukė išties didelio visuomenės susidomėjimo 1798 m.,
kai pirmasis pasaulio parašiutininkas pareiškė ketinąs skristi
oro balionu su keleiviu. Ir ne bet kokiu, o moteriškos lyties.
Visuomenė ir spauda
tiesiog liaupsino išradėją, o Vidaus reikalų ministerija kartu su
policija uždraudė šį bandymą. Moralistai šėlo: „kai du
skirtingos lyties asmenys skrenda oro balionu, peržengiamos visos
padorumo ribos. Negana to, jie dar gali sumąstyti kartu šokti
parašiutu“.
Išsakyta nemažai
nuogąstavimų – „kaip skrydį ištvers delikatus moters
organizmas“, „kokios gali būti moralinės pasekmės dėl
glaudaus fizinio kontakto skrydžio metu“ ir pan. Visgi neilgai
trukus draudimas buvo panaikintas.
Oreivio
keleive tapo jauna ir graži Citoyenne Henri. 1798 m. liepos 8 d.
Monso parke susirinko gausi žiūrovų minia. Oro balionas pakilo ir
nuskridęs 30 km nusileido Gusenvilyje, skrydis praėjo sklandžiai.
Bet žiniasklaidos susidomėjimas Citoyenne greitai atslūgo, nes į
A.Garnerino gyvenimą atėjo moteris, kuri parašiutizmo istorijoje
paliko ne mažiau ryškų pėdsaką.
Pirmasis pasaulyje šuolis, 1797 m.
Jeanne
Geneviève Labrosse, kuri tapo A Garnerino mokine ir žmona, yra
viena iš pirmųjų moterų, skridusių oro balionu. Nurimus erzeliui
dėl moralės normų, 1798 m. lapkričio 10 d. porelė pakilo oro
balionu iš Paryžiaus Monso parko. 1799 m. spalio 12 d. drąsioji
oreivė atliko šuolį parašiutu iš 900 m aukščio ir tapo pirmąja
moterimi-parašiutininke.
Taip gimė ne tik
šiuolaikinis parašiutizmas, bet ir parašiutininkų dinastija.
A.Garnerino dukterėčia Elisa pirmąjį šuolį parašiutu atliko
būdama vos 15 metų amžiaus. Ji tapo pirmąja profesionalia
parašiutininke ir oro akrobate, 1815-1839 m. atlikusia 39 šuolius
Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
1821 m. Elisa Garnerin
iššoko su parašiutu virš jūros ir vėl pelnė pirmosios tarp
moterų vardą.
André-Jacques
Garnerinui buvo suteiktas Prancūzijos oficialaus aeronauto vardas,
kartu su žmona jis lankėsi Anglijoje, kur atliko eilę
demonstracinių skrydžių.
Parašiutininkus vaizduojanti karikatūra
1823 m.
rugpjūčio 18 d., būdamas 54 metų amžiaus ir atlikęs virš 200
šuolių, A.Garnerinas tragiškai žuvo. Konstruojant naują oro
balioną statybų aikštelėje ant jo nukrito balkis ir talentingąjį
išradėją akimirksniu užmušė.
Bet jo išradimas
nenugrimzdo užmarštin. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,
parašiutų era įgavo naują pagreitį. Įvairių valstybių
kariuomenės įžvelgė didelę parašiutų naudą – juk tai puiki
priemonė greitai pasišalinti iš užsidegusio žvalgybos oro
baliono ar lėktuvo.
Visi Antrojo pasaulinio
karo dalyviai siekė įgyti taktinį pranašumą, todėl
parašiutininkai ir čia pravertė. Vien 1944 m. birželio 6 d.
Normandijoje „nusileido“ daugiau negu 20 tūkst. JAV, Didžiosios
Britanijos, Kanados ir kitų sąjungininkų karių.
Apvalūs jų parašiutų
kupolai užtvindė visą dangaus skliautą ir padėjo pasukti karą
kita linkme. Šie parašiutai buvo ypatingi – jų konstrukcija lėmė
mažą manevringumą, kad parašiutininkai neatsitrenktų vienas į
kitą.
Šiais laikais
parašiutai yra pagrindinė saugos priemonė NASA kosmoso programose,
nes tik jie gali užtikrinti grįžtančių astronautų ir vertingos
įrangos saugumą.
Diana Pachomovaitė,
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą