Sportas –
tiek mėgėjiškas, tiek profesionalus – nėra toks jau nekaltas
užsiėmimas. Vargu ar rastume pasaulyje sportininką, kuris niekada
nepatyrė jokios su jo pomėgiu susijusios traumos. Išnirimai,
sutrenkimai, kaulų lūžiai – tai dar niekis palyginus su
įvairiais gyvybei pavojingais sužalojimais. Būta atvejų, kai
sportininką iš varžybų išnešdavo negyvą.
1992 metais
Prancūzijos kalnuose žuvo dvidešimt keturių metų dviratininkas,
olimpinių žaidynių Barselonoje čempionas Fabio Casartellis.
Lenktynių „Tour de France“ metu Casartellis, ir dar keli
dviratininkai, neteisingai apskaičiavo staigaus posūkio kampą ir
rėžėsi į akmeninius kelio užtvarus. Teigiama, kad smūgis teko
Casartellio galvai. Dviratininkų greitis toje kelio atkarpoje siekė
90 km/h. Šalmų ant sportininkų galvų nebuvo.
Memorialas
netoli dviratininko Fabio Casartellio žūties vietos
1994 m. per
visą pasaulį nuskambėjo pranešimai apie žymaus brazilų
Formulės-1 lenktynininko, triskart pasaulio čempiono Ayrtono Sennos
mirtį. Italijos Imolos mieste A.Senna nesuvaldė bolido ir trenkėsi
į betoninę sienelę. Nors medikai sportininką dar bandė gaivinti,
daugybiniai kaukolės bei smegenų sužalojimai pasirodė esantys
itin sunkūs.
Ayrtonas
Senna -1994 m. žuvusi Formulės-1 legenda
2013 metais
nelaimė ištiko kitą Formulės-1 lenktynininką, milijonų dievaitį
Michaelį Schumacherį. Tiesa, sportininkas patyrė sunkią galvos
smegenų traumą ne automobilių lenktynių trasoje, o slidinėdamas
su šeima Prancūzijos Alpėse. Jokio greičio nebuvo. Schumacheris
tiesiog suklupo ir labai nesėkmingai krito. Nuo tragedijos prabėgo
jau beveik trys metai, tačiau Michaelio būklė nieko gero nežada.
1992 m.
žiemos olimpinių žaidynių Albervilyje metu mirtinai susižalojo
Šveicarijos rinktinės slidininkas Nicolas Bochatay. Treniruotėje
maždaug 200 km/h greičiu skriejęs sportininkas teškėsi į sniego
valymo mašiną.
2010-aisias,
likus dienai iki Vankuverio olimpiados pradžios, žuvo Gruzijos
rogučių sporto atstovas Nodaras Kumaritašvilis. Besitreniruodamas
jis išlėkė iš trasos tiesiai į betono koloną. Per žaidynių
atidarymo ceremoniją Kumaritašvilio netektis pagerbta tylos minute,
visa Gruzijos delegacija išėjo į stadioną ryšėdama juodus
raiščius.
Nodaro
Kumaritašvilio atminimui Gruzijoje išleisti pašto ženklai
1988 m.
Kalgario žaidynėse, slidinėjimo varžybų metu, žuvo sportinės
Austrijos delegacijos gydytojas Jörgas Oberhammeris. Jis buvo
parblokštas didžiuliu greičiu atskriejusio slidininko ir nukrito
po sniegą valančios technikos mechanizmais. Atskubėję medikai
savo kolegai niekuo pagelbėti jau negalėjo.
Sužalojimai
bokse vargu ar gali ką nors nustebinti. Tačiau kartais galingi
smūgiai į galvą nulemdavo atletų mirtį.
2005 m.
profesionalus lengvasvoris meksikiečių boksininkas Martinas
Sanchezas, kovoje su totorių kilmės Rustamu Nugajevu, praleido
kelis smūgius į galvą ir atsidūrė nokdaune. Nepaisant to, kad
ringą Sanchezas paliko savo jėgomis, persirengimo kambarėlyje jis
prarado sąmonę ir po dienos mirė ligoninėje. Panašus likimas yra
ištikęs ne vieną kovinių sporto šakų atstovą.
Vargu ar
boksininkas Martinas Sanchezas galėjo tikėtis, kad jo aistra taps
mirties priežastimi
Mirčių
nutinka netgi, atrodytu, ne tokiose pavojingose sporto šakose.
Pavyzdžiui, elegantiškajame futbole. Dažniausiai priežastis –
širdies smūgis. Skrodimus atlikę specialistai kartais rasdavę
įgimtų širdies ydų, apie kurias patys sportininkai nieko nežinoję
2003 m.,
ištikus širdies smūgiui, aikštėje nugriuvo ir po
keturiasdešimties minučių mirė Anglijos „Manchester City“
klube rungtyniavęs iš Kamerūno kilęs futbolininkas
Marcas-Vivienas Foé.
Kamerūno
futbolininkai pagerbia savo tautiečio Marco-Vivieno Foé atminimą
2014-aisiais
mažiau žinomas jo kolega iš Indijos, Peteris Biaksangzuala,
susilaužė stuburą ir sutrenkę galvą, kai po įmušto įvarčio
nesėkmingai atliko salto. Indo gyvybė užgeso ligoninėje prabėgus
penkioms dienoms.
Ir visgi
toli gražu ne visi, atrodytų, beviltiškiausi atvejai pasibaigia
mirtimi. Per 1989 m. Nacionalinės ledo ritulio lygos rungtynes
ukrainiečių kilmės „Buffalo Sabres“ klubo vartininkui Clintui
Malarchukui krentančio varžovo pačiūža perrėžė gerklę.
Fontanu šliūkštelėjusio kraujo vaizdas buvo toks kraupus, kad
tribūnose nualpo keli žiūrovai. Daugelis buvo tikri, kad vargšui
sportininkui gyventi beliko daugiausia kelios minutės. Tačiau
Malarchukas išgyveno.
Clintas
Malarchukas. Neįtikėtina, bet jis liko gyvas!
Iš mirties
nagų jį išplėšė laiku suteikta, kvalifikuota komandos
fizioterapeuto Jimo Pizzutellio pagalba. Pastarasis buvo karo medikas
Vietname ir mokėjo tvarkytis su panašiais sužeidimais. Daugelis
sutinka, kad jei Jimo vietoje būtų koks kitas, su specifinėmis
kautynių traumomis savo praktikoje nesusidūręs gydytojas,
Malarchukas, ko gero, būtų mirtinai nukraujavęs.
„Nenorėjau,
kad per televizija rungtynes stebinti mano mama matytų kaip aš
mirštu“ - vėliau juokavo Laiminguoju Vartininku pramintas Clintas
Malarchukas. Ir visgi patirta trauma gerokai paveikė jo psichiką.
Vėliau Malarchukas sirgo depresija, piktnaudžiavo vaistais,
alkoholiu ir netgi bandė nesėkmingai nusižudyti.
Diana
Pachomovaitė,
publikuota 15min svetainėje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą