Hurlingas arba gėlų
futbolas yra turtingą istoriją turinti sporto šaka. Jis laikomas
pačiu seniausiu Europos lauko žaidimu. Šio airių nacionalinio
sporto tempas tiesiog pašėlęs, jis netgi vadinamas pačiu
greičiausiu žaidimu „ant žolės“. Angliškas sporto
pavadinimas hurling greičiausiai kilo iš žodžio hurtle,
reiškiančio „kažką mesti arba numušti dideliu greičiu“.
Airijos istorijoje ir
mitologijoje hurlingas (airių k. iománaíocht arba iomáint) užima
garbingą vietą. Mitologiniame cikle pasakojama, kad 1272 m. pr. Kr.
Mėjo grafystėje įvyko mūšis – Cath Maige Tuired, kuriame
susikovė vietinė gentis Fir Bolg ir atėjūnai Tuatha De Danann.
Prieš prasidedant mūšiui abi kariuomenės nutarė surengti
hurlingo varžybas, kuriose dalyvavo po 27 geriausius žaidėjus.
Aršų ir kruviną žaidimą laimėjo šeimininkai Fir Bolg, bet
mūšyje juos sutriuškino atvykėliai.
V a. brehonų teisėje
buvo numatytos kompensacijos patyrus sužeidimą varžybų metu, o už
tyčinį smūgį kitam žaidėjui lazda taikyta baudžiamoji
atsakomybė.
Kadras iš filmo
„The wind that shakes the barley“, 2006 m.
Bene plačiausiai
žinomas rašytinis hurlingo paminėjimas datuojamas XII a.
viduramžių manuskripte pasakojama apie garsųjį airių mitologinį
didvyrį Cu Chulainn. Dar būdamas vaikas, jis nudobė pėdsekį šunį
– su savo camán (hurlingo lazda) numušė kamuoliuką taip
stipriai, kad tas, pataikęs skalikui į nasrus, kiaurai juos
perplėšė.
Didelė tikimybė, kad
hurlingo varžybos buvo kasmetinių Tailteann žaidynių pagrindinis
akcentas. Šios pusiau legendinės žaidynės yra bene seniausias ir
gausiausiai aprašytas reguliarus sporto renginys pasaulyje. Jos
rengtos kasmet nuo 1800 m. pr. Kr. iki 1180 m., o po normanų
invazijos palaipsniui buvo pamirštos.
Finansų ministras
ir Airių respublikonų brolijos prezidentas Michaelas Collinsas
(airių k. Mícheál Ó Coileáin)
išmeta kamuoliuką Lensterio finale, kuriame susikovė Dublino ir
Kilkenio komandos, 1921 m.
Bėgant laikui
anglosaksų ir normanų valdovai ryžtingai stengėsi išnaikinti
hurlingą, kaip ir daugelį kitų Airijos kultūros formų. Nepaisant
pavergėjų pastangų, žaidimo populiarumas neslūgo.
1884 m. buvo įkurta
Gėlų atletikos asociacija, kuri užsiėmė airiškų sporto šakų
ir tradicijų propagavimu bei rėmimu. Jos pastangų rezultatas –
hurlingo populiarumas nuolat auga, mūsų laikais varžybų finalas
yra reikšmingas įvykis Airijos sporte.
Hurlingas – tai ne
šiaip žaidimas, o airių nacionalinio pasididžiavimo objektas.
Amžiams bėgant šis sportas nevirto komerciniu. Juo užsiimama dėl
smagumo ir pagarbos šalies istorijai, todėl hurlingą drąsiai
galima vadinti „didžiu mėgėjų sportu“.
Ketvirtfinalio
akimirka - geriausia Airijos sporto nuotrauka 2013 m.
Nepaisant mėgėjiškumo
aspekto, tai labai pavojingas sportas. Hurlingas žaidžiamas ant
žolės 130–145 m ilgio ir 70–80 m pločio stačiakampėje
aikštėje. Dvi komandos po 15 žaidėjų turi uosines lazdas
plokščiais galais (anglų k. hurley, airių k. camán),
kuriomis mušinėja sliotar – iš kamščiamedžio žievės
pagamintą mažą kamuoliuką. Žaidimo trukmė – du kėliniai po
35 min. ir du pratęsimai po 10 min.
Kamuoliuką galima
sugauti ranka ir nešti per aikštę, bet perduoti komandos draugui
leidžiama tik smūgiuojant lazda, paspiriant arba mušant ranka. Jei
norima nešti kamuoliuką daugiau negu keturis žingsnius, jį
privalu uždėti ant lazdos galo ir balansuojant bėgti arba varytis
lazda. Jei sliotar nukrenta ant žemės, jį galima tik numušti
lazda arba spirti, imti rankomis draudžiama. Pažeidus taisykles,
mušami baudiniai iš tos vietos, kurioje žaidėjas suklydo.
Hurlingo aikštė
negyvenamoje Inis Toirc saloje prie Mėjo grafystės krantų
Žaidimo tikslas –
pelnyti įvartį įmušant kamuoliuką į vartus, kurie tokio pat
dydžio, kaip futbole. Įvartis atneša komandai tris taškus, o
praskriejęs virš vartų skersinio kamuoliukas papildo sąskaitą
vienu tašku. Pagrindinė taktika – rinkti tašką po taško, o
įvarčių siekti tik esant idealiai situacijai. Vartininkas turi
šiokį tokį pranašumą prieš kitus žaidėjus, nes jo lazdos
plokščioji dalis dvigubai didesnė už kitų žaidėjų.
Sporto inventorius
Hurlingo inventorius –
beveik metro ilgio lazda ir kamuoliukas, kuris yra gana minkštas.
Žaidėjai įprastai dėvi šalmus, bet dauguma pradėjo juos nešioti
tik XX a. pabaigoje. Sužeidimų rizika pakankamai aukšta,
dažniausiai išmušami priekiniai dantys.
Visgi hurlinge kraujo
balos nesilieja labai dažnai, visų pirma todėl, kad įprasta
žaisti sąžiningai. Vyrai užsiima hurlingu ne dėl pinigų, bet
dėl garbės. Žaidimas kietas ir agresyvus, o arbitrai griežti ir
gerbiami. Kai rungtynės pasibaigia, aikštė sutvarkoma, o žaidėjai
nusivelka uniformas ir kitą rytą eina į darbus.
Mėgėjiška hurlingo
pusė lemia tai, kad žemas pajamas gaunantys visuomenės sluoksniai
sudaro didžiąją sirgalių dalį. Daugumą varžybų galima stebėti
nemokamai arba klausyti transliacijų per vietines radijo stotis.
Airijos hurlingo
čempionato finalas, 2009 m.
Kiekvienas miestelis ar
miestas turi nuosavą hurlingo klubą, o pajėgiausios komandos
rungiasi grafysčių lygų varžybose. Jų nugalėtojai susitinka
tarpusavyje Airijos hurlingo čempionate. 2015 m. čempionato finalas
vyko Dubline, o bendras žiūrovų skaičius siekė 800 tūkst. Tai
buvo žiūrimiausias renginys per televiziją.
Modernėjant visuomenei
hurlingas išlaikė savo autentiškumą – žaidimo inventorius vis
dar gaminamas rankiniu būdu pagal senąsias technologijas. Port Lách
mieste veikia hurlingo kamuoliukų gamykla, kuri užima mažą senos
mokyklos patalpą. Gamybos procesą sudaro keturios operacijos, nėra
surinkimo linijos. Iš odos, kamščio, elastinio pluošto ir siūlų
darbininkai pagamina kamuoliuką tokiu pat būdu, kaip ir prieš 500
metų.
Camogie kadras, 2012
m.
Airiai – karinga
tauta, tad hurlingą žaidžia ir merginos. Tiesa, jis vadinamas
camogie, o nuo vyriškojo hurlingo jį skiria tik inventoriaus dydis.
Pavadinimą sugalvojo airių rašytojas Tadhg Ó Donnchadha 1903 m. –
camóg yra mažybinė vyriško hurlingo lazdos camán forma.
Šis greitas sportas
populiarus visur, kur gyvena didelės airių kolonijos – Didžiojoje
Britanijoje, Argentinoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų
Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje.
Vienas geriausių
visų laikų puolėjas Ray Cumminsas (dešinėje)
Pirmą ir vienintelį
kartą hurlingo žaidėjai susirungė 1904 m. Sent Luiso Olimpinėse
žaidynėse, nors į oficialią žaidynių programą ši sporto šaka
niekada nebuvo įtraukta.
Video:
Diana Pachomovaitė,
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą