Kas
yra futbolo vartininkas? Visi žino, kad šis žaidėjas yra
tiesiogiai atsakingas už vartų gynybą. Labiau išmanantys pridurs,
kad šiam komandos nariui suteikta išskirtinė teisė žaisti
rankomis savo baudos aikštelėje. Visi vartininkai kartais klysta ir
praleidžia įvarčius, tačiau buvo ir bus didžių profesionalų,
ne kartą gelbėjusių savo komandą iš pačios beviltiškiausios
padėties.
Lietuviškas
žodis
„vartininkas“ angliškai skamba „goalkeeper“. Žodis „goal“,
šiais laikais reiškiantis tiek futbolo vartus, tiek įvartį, kilo
iš senovinio anglosaksiško „gāl“ – kliūtis, trukdymas.
Lauko žaidimų kontekste „goal“ pirmą kartą paminėtas XVI a. šaltiniuose
ir apibrėžė vietą, kurioje pelnomi taškai. Tiesa, futbolo tuomet dar
nebuvo.
Futbolo vartininkas. XIX a. pabaigos foto
XIX a. Anglijoje neįtikėtinai išpopuliarėjo komandiniai lauko žaidimai su kamuoliu, kuriuos galima laikyti šiuolaikinių regbio ir futbolo protėviais. Pirmosios Asociacijos futbolo taisyklės nenumatė vartininko pozicijos, tačiau 1870 m. nuspręsta vartų gynybą patikėti specialiai paskirtam žaidėjui. Jam buvo suteikta išimtinė teisė ginti vartus rankomis ir griebti kamuolį visoje savo aikštės pusėje. Tiesa, nuo 1912 m. žaisti rankomis leidžiama tik baudos aikštelėje netoli vartų. Beje, mažai kas žino, kad pirmieji futbolo vartai neturėjo metalinio skersinio. Jo vietoje tarp stulpų buvo ištempiama paprasta virvė ar spalvota juostelė. 1875 metais Šefildo futbolo klubas pasiūlė sujungti stulpus metaliniu skersiniu, kadangi kamuoliui nutraukus virvę dažnai kildavo aršūs ginčai – buvo įvartis, ar ne. 1891 m. privalomu vartų elementu tapo tinklas.
XX a. pradžios piešinys
Atsiradus naujai žaidėjų pozicijai klubai pradėjo rengti vartininkus. Paprastai jais tapdavo aukšti, šoklūs, žaibiška reakcija pasižymintys vyrai. Pirmieji vartininkai žaidė be pirštinių, todėl neretai patirdavo pirštų ar plaštakos traumas. Sužeidimai dažnėjo, nes augant sportininkų profesionalumui didėjo žaidimo greitis. Galingi ir taikliai spardantys snaiperiai kėlė grėsmę vartininkams, be to, lyjant kamuolys dažnai išslysdavo iš rankų.
Teigiama, kad pirmasis patentas vartininkų pirštinių siuvimui išduotas 1885 m. britui Williamui Sykesui. Visgi pirmojoje XX a. pusėje dauguma pirštinių buvo savadarbės, sustiprintos papildomais gumos ar odos sluoksniais. Italų įmonė „Stanno“ yra viena iš pirmųjų, pradėjusių siūti profesionalias futbolo vartininkų pirštines. Kompaniją įkūrė vartininkas Stefano Andreottis, kuris dėl apmaudžiai praleisto įvarčio iš rankų išslydus šlapiam kamuoliui nusprendė pasisiūti pirštines sau, o po to jas siuvo ir savo kolegoms – vartininkams.
XX a.
pradžios nuotraukose vartininkai dažnai įamžinti su kepure,
kurios snapelis saugojo nuo akinančių saulės spindulių ir giedrą
dieną padėdavo geriau matyti iš toli atskriejantį
kamuolį.
XX a. pradžios futbolo vartininkai dažnai žaidė su kepure nuo saulės
Vienuolikos metrų baudinys – tiesioginis
vartininkų meistriškumo išbandymas. Iš pradžių už pražangas
ar žaidimą ranka prie pat vartų būdavo skiriamas laisvas smūgis,
tad gynėjai tuo neretai piktnaudžiavo: griebdavo į vartus
skriejantį kamuolį ar tiesiog griaudavo prie jų pavojingai
priartėjusį varžovą. Puolantiems laisvas smūgis vietoje
garantuoto įvarčio neatrodė labai teisingas sprendimas, kildavo
daug protestų. 1890 m. airių futbolininko Williamo McCrumo
pasiūlymu įvesta vienuolikos metrų baudinio taisyklė.
Vienas geriausių visų laikų vartininkų Levas Jašinas paprastai vilkėjo juodą uniformą
Remiantis
ketvirtąja, futbolo žaidėjų aprangą reglamentuojančia FIFA
taisykle, vartininko uniforma savo spalvomis turi skirtis nuo kitų
žaidėjų ir teisėjų uniformos. Legendinis sovietų vartininkas
Levas Jašinas paprastai vilkėjo juodą sportinį kostiumą, todėl
gavo Juodos Panteros pravardę. Meksikiečių vartininkas Jorge
Camposas mėgo spalvingą, savo paties kurto dizaino aprangą, puoštą
karingais actekų motyvais.
Meksikietis Jorge Camposas mėgo spalvingą savo paties kurtą aprangą
Žymus Čekijos vartininkas Petras Čechas
garsėja ne tik puikiu žaidimu, bet ir minkštu odiniu šalmu ant
galvos. 2006 m., po susidūrimo su priešininku komandos saugu,
Čechas patyrė rimtą galvos traumą. Nuo to laiko į kiekvienas
rungtynes jis išbėga su specialiai jam pasiūta apsauga.
Beje, vartininku P.Čechas nusprendė tapti irgi po traumos, būdamas dešimties metų. Tuomet berniukų komandos puolėjo pozicijoje žaidusiam vaikui lūžo kojos kaulai.
Petras Čechas visuomet su šalmu
Už savo baudos aikštelės
ribų vartininkas gali žaisti kaip aikštės žaidėjas, pelnyti
įvarčius ir netgi mušti vienuolikos metrų baudinius. Tačiau
vartininko keliavimas po visą aikštę nebūna itin dažnas, kadangi
vartai lieka tušti. Paprastai tam pasiryžtama lemiamose rungtynėse,
kai „spaudžia“ laikas, o komandai žūtbūt reikia pelnyti
įvartį.
Daugiausia
įvarčių (FIFA duomenimis – 131) į priešininkų vartus pelnė
visai neseniai karjerą baigęs legendinis brazilas Rogerio Ceni.
Štai 1990 m. pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalyje toli nuo
savo baudos aikštelės žaidęs Kolumbijos rinktinės vartų sargas
Rene Higuita apmaudžiai prarado kamuolį, ir šis netrukus atsidūrė
jo paties vartų tinkle.
Ispanas Ikeras Casillasas geriausio pasaulio vartininko titulą pelnė penkis kartus
Kas
buvo geriausias visų laikų vartininkas? Atsakyti į šį klausimą
nėra paprasta dėl nevienodos žaidėjų karjeros trukmės, sužaistų
rungtynių skaičiaus, kartkartėm koreguotų žaidimo taisyklių.
Tarptautinė futbolo istorijos ir statistikos federacija (IFFHS)
geriausius metų vartininkus renka nuo 1987 m. Daugiausia jos
apdovanojimų yra pelnęs ispanas Ikeras Casillasas (5), italai
Gianluigi Buffonas (4) ir Walteris Zenga (3), vokiečiai Oliveris
Kahnas (3) ir Manuelis Neueris (3) bei paragvajietis Jose Luisas
Chilavertas (3). IFFHS atstovų balsavimu, geriausiu XX a. futbolo
vartininku pripažintas rusas Levas Jašinas, antroji vieta atiteko
anglui Gordonui Banksui, trečioji – italui Dino Zoffui.
Diana Pachomovaitė,
publikuota 15min svetainėje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą